Ne veltui ir į parodą Vilniuje daugelis eina, kad tuos laikus prisimintų, ir į feisbuką kelia prisiminimus apie viską, kas susiję su tuo laikotarpiu: lėtą internetą, taksofonus gatvėse, „Lietuvos avialinijas“, klaikias madas, kurios net tada gerai neatrodė, ministrus, kurie prie kostiumo ir juodų batų baltomis kojinėmis pasipuošdavo. Ne veltui aš visą knygą apie tą laikotarpį jau parašiau ir tuojau ji pasirodys (pavadinimo dabar nesakysiu, kad nebūtų reklama).
Tai laikotarpis, kai atsirado naujieji, postsovietiniai žmonės-runkeliai, mutavę iš tarybinių runkelių-svioklų: įtarūs, buki, tingūs, apie orią minimalią algą svajojantys, nieko nesugebantys ir mojuojantys savo beverčiais diplomais, kurie yra pažymėjimas apie bevertį išsilavinimą. Jie tokie ir liko iš šių laikų – tai to dešimtmečio fosilijos, kaip ir ta vargana tėvų karta, per tamsi, kad suprastų, kaip uždirbami pinigai ir kodėl rašymas feisbuke apmokamas geriau negu griovių kasimas, pasimetusi, nepažįstanti pasaulio ir besigąsčiojanti, net jei juos kas į užsienį išveždavo, ir mylinti labiausiai už viską savo baltas mišraines ir taukuotus karbonadus bei sirupo saldumo gazuotus vynelius, gamintus iš vynuogių skonio atliekų.
Iš to laikotarpio ateina ir šie vyriški kvepalai. Kodėl vyriški, jei sakau, kad vyriškų ir moteriškų nebūna? Todėl, kad ant jų parašyta angliškai, kad jie vyrams. Prancūzijos parfumerinės rinkodaros kompanija, Ulric de Varens, jau nuo 1983 metų yra nusitaikiusi į tuos, kas pinigų daug neturi, bet nori kvepėti prancūziškai, ir parduoda kvepalus maisto prekių parduotuvėse, vaistinėse ir kitur, kur tik juos galima įkišti šalia šampūnų, dezodorantų, dantų šepetėlių ir muilo.
Neatsitiktinai jie buvo tokie populiarūs Lietuvoje po nepriklausomybės: užsienietiška pigena vargšų šaliai ir tos šalies skardiniams kioskams. Jie ir kvepia kaip valiutos keitykla, kaip Gedimino Vagoriaus laikų bendrieji talonai su žvėrimis vietoje pinigų, kaip negrabiai atspausdinti pirmieji litai ir kaip lietuviškos ano meto mados, kurias galima pamatyti seriale „Giminės“, jei tik žiūrėdamas tą pavytusį aktorių žiedą nesubloguosi ir nepradėsi žiaugčioti.
Kvepalus Ulric de Varens For Men paleido į rinką 1993 metais – tai yra tada, kai buvo įvestas litas ir iš Lietuvos išvesta okupacinė kariuomenė. Kvapas prasideda citrusais – aitriais, cheminiais, truputėlį primenančiais tualeto gaiviklį, bet jie greitai dingsta ir lieka rozmarinas (irgi toks labiau sintetinis, labiau primenantis agresyvią prieskonio esenciją, negu tikrą žolę, augančią Sicilijoje prie vilos), ir dar aprašyme yra mėta, ir ta mėta, ko gero, čia yra kokybiškiausias dalykas, nes vidurinės natos, kvapo tęsinys, yra sunkvežimis, prikrautas agresyviu muskusu. Ir tada kvapas nudžiūva į pačiulius – pačius pigiausius, be elegantiško marihuanos atspalvio, greičiau panašūs į paauglišką dezodorantą, kuris nori kvepėti, kaip pietų Kalifornijos apsirūkę miestai, bet biudžeto užteko tik iki Bulgarijos naktinio klubo, kur pigios laimės ieškotojos glamonėja vokiečių turistus, tikėdamosis ištekėti ir išvažiuoti velniop iš savo gimtųjų vietų.
Šiuose kvepaluose nerasite elegancijos, tik primityvų 1990-ųjų pižoniškumą, želė suteptus plaukus ir megztinius „Team Boys“, sukištus į džinsus, šleikščią anų laikų muziką, kokį spiegiantį savo sirupines balades Phil’ą Collins’ą. Jeigu anais laikais būtumėt norėję į kompaniją vietinės kiaunės su praplatintais švarko pečiais, perlamutriniu lūpdažiu ir su šukuosena iš serialo „Santa Barbara“, tai pasimatymui šie kvepalai būtų pats tas. Šiais kvepalais kvėpinosi tie, kas negalėjo net biudžetinio odekolono Bogart įpirkti, nekalbant jau apie puikius tais metais išleistus Ungaro Pour Homme III, Hugo Boss Elements ar Polo Sport Ralph Lauren, kurie liko hituose iki šių laikų ir šiandien kvepia puikiai, nes ne ubagams buvo sukurti.
Kam pirkau šiuos kvepalus, kurie kvepia, kaip 1990-ųjų runkelis, išsiruošęs į svečius pas tetą – valgyti sviestinio torto „Napoleono“, karpio drebučiuose, gerti saldaus birzgalo ir klausytis Alos Pugačiovos? Nes tai istorijos dalis, ir net labai nepatraukli istorija nusipelno, kad jos nepamirštume.
