Kodėl nuolatos erzinu ir šaipausi? Nes skaitytojams labai patinka, ypač kai nesišaipau iš jų asmeniškai, o erzinu tuos kitus žmones. Toks žanras: mums visiems patinka žiūrėti, kai filme kažkam kitam spardo užpakalius arba išpila kibirą dažų ant galvos.
Taip, esu kaip kaktusas, arba ežys, ir tikrai ne visiems mielas. Bet turiu naujieną: žmonės kaktusus irgi mėgsta, ir ežius mėgsta, ir aštrius pipirus mėgsta patiekaluose, ir šiaip mėgsta viską, kas sukelia jausmus ir pojūčius, o jau juos aš moku sukelti.
Kaip ir tie kvepalai, apie kuriuos šiandien kalbėsime – jie rinkoje primiršti, niekada nebuvo pirmose gretose, bet pasiėmiau flakoną ir pagalvojau, o Dieve, koks kūrinys – nenuostabu, kad jų vis dar yra pirkti. Jie nėra super pigūs, bet ir kažin kokie brangūs irgi nėra, juos galima nusipirkti Lietuvoje, sumokėjus mažiau, nei 60 eurų už 100 ml flakoną.
Sukurti tolimais 1995 metais, prieš ketvirtį amžiaus: tie metai man buvo svarbūs, nes tada išvažiavau dirbti ir gyventi į Angliją, viskas buvo įdomu, viskas gyvenime pasikeitė, o dar tais laikais kurdavo drąsius ir įdomius kvepalus, nebuvo viskas matematiškai numuilinama iki vidurkio „patiks visiems“.
Xeryus Rouge iš kvepalų namų Gyvenchy pasirodė, kaip antroji laida, arba tęsinys, po 1986 metais pasirodžiusių ir niekada nebuvusių ypač sėkmingų kvepalų Xeryus (be žodžio „raudonas“ pavadinime). Nors apie vardą daug kas spėlioja ir sako, kad jis galbūt persiškas, ir nors yra vaikų (tik labai nedaug), kuriems tą vardą yra davę, bet jis nieko nereiškia: tiesiog mados namai Givenchy tada sugalvojo du kvepalų pavadinimus, kad skambėtų egzotiškai: Ysatis (moteriški kvepalai ir lyg ir egiptietiškas pavadinimas) ir Xeryus (tariamas „zyrijas“), ir jie liko istorijoje. Pradinis vyrams skirtas Xeryus kvapas buvo gana tipiškas medžio ir citruso aromatas.
Xeryus Rouge tuo metu yra vienas labiausiai šokiruojančių kvepalų nuo pat pirmojo pasipurškimo. Juos sukūrė Annick Menardo, kuri kūrė ką tik nori, tik ne kvepalus, patinkančius plačiosioms masėms. Šios moters autorystei priklauso keistieji Bulgari Black, kvepiantys rūkyta kiniška Lapsang Souchong arbata ir oda, Patchouli 24 iš Le Labo, pačiulių, smilkalų ir svaiginančios beržų dervos mišinys, kuris yra nuostabiai artimas marihuanos kvapui Los Andželo paplūdimiuose, ir net jos populiariausias kūrinys, Boss Bottled, yra netradicinis – obuoliai, citrusai ir cinamonas, bet ne saldus, o prabangus ir taurus (man tai vieni geriausių iš visų Boss kvepalų).
Xeryus Rouge atsiveria su niekuo nesupainiojamais kaktusais (ne veltui aš apie kaktusus rašiau pirmojoje dalyje) ir kinkanais, mažyčiais citrusiukais, valgomais kartu su žieve, ir skoniu primenančius agrasto ir mandarino mišinį. Kinkanų medis auga gatvėje prie namų Pasadenoje, Kalifornijoje, kur mes gyvenome kelis mėnesius, ir kiekvieną rytą, išeidamas pasivaikščioti, aš nusiskindavau jų saują ir tai man buvo lyg gaivios rūgšties smūgis, dar ne pusryčiai, bet tokios gaivos tabletės.
Kvapui džiūvant, atsiveria kedrai, pipirai ir gėlės – nuo jūsų odos pradeda pulsuoti karštis, kaktusai vis dar ten, vis dar gelia, o tada jie mutuoja į tekilos kvapą, bet ne rūkyto mezkalio, o būtent tekilos, nes dūmų šiuose kvepaluose nėra, tai aitrūs ir lipnūs egzotiniai sirupo lašai, ilgai ilgai švytintys ir pasiliekantys, neišeinantys, kaip tos žarijos krosnyje, kurios niekaip neužgęsta. Egzotiniai kvapai ir toliau mirga marga, žaižaruodami sandalmedžio ir kedro fone.
Kvepalų išsilaikymas yra fantastiškas (dar ir po aštuonių valandų puikiai apčiuopiamas kvapas), o balansas taip tvirtai paskaičiuotas, kad aromate yra nuostabus vientisumas, jokia nata neiššoka, išskyrus tą pradinį kaktuso pojūtį, tik pasipurškus.
Galvoju, kur ir kam jie galėtų tikti: be abejo, vienodai tinkami ir vyrams, ir moterims, šie kvepalai turbūt ne biurui skirti, nes tik apie jus ir jūsų kvapą visi ir kalbės, jie pakankamai dominuojantys, neatsiprašinėjantys, stiprūs, imantis uostytoją už gerklės ir liepiantys atsisukti ir atkreipti dėmesį. Jie, pagalvojus, yra labai panašūs į mane.
Šie kvepalai pernelyg įžūlūs, kad gautų kokį nors apdovanojimą arba kad kokia nors komisija juos nominuotų prie geriausių, ir tikrai negali būti „normaliu fono kvapu“ – koks ten fonas, tai garsiausias smuikas orkestre, garsiausiai blerbiantis motociklas baikerių gaujoje ir įdomiausias žmogus kompanijoje, tegu ir nuo jo kartkartėm pavargsti. „Užtat jis nėra blankus, bent jau jis turi nuomonę, charakterį ir savo veidą“ – taip ir apie mane dažnai sako. Aš, žinoma, nesigiriu.
Xeryus Rouge kvape yra to, kas vadinama saldumu, ir nors daugelį saldžių kvepalų norisi kuo greičiau nusiprausti, čia yra kitas reikalas, čia tuo saldumu džiaugiesi ir nori, kad jis ilgiau pasiliktų, kaip džiaugiesi pajūryje vasaros karščiu, kuris, atrodo, užkloja, sulėtina, atima jėgas, bet yra palaimingas, kai supranti, kad nereikia skubėti, ir kad gyvenimas prie tavęs prisitaikys, jei būsi pakankamai gabus, stiprus ir protingas, ir viskas bus gerai, nes esi geriausias. Aš taip labai dažnai jaučiuosi, linkiu ir jums to paties.
