Šiandien apie kvapą, kuriuo kvepia visa Italija. Jis šiai šaliai yra standartinis, kaip amerikiečiams koks nors „Old Spice“ skystis su saldžiais vaikiškais prieskoniais, arba europiečiams „Tabac“, kvepiantis ūsuotu prancūzų pižonu su bakenbardais, arba koks „Brut“ iš „Faberge“ – šie kvapai imami tiesiog nuo paprastos parduotuvės ar vaistinės lentynos, sudėti greta servetėlių, muilo ir dantų šepetukų (negalima sakyti „šepetėlių“, aš visada sakau „šepetukas“, „puodukas“, ir jokiu būdu ne „puodelis“, gerbkime žodį ir mokykimės kalbėti gražiai).
Štai buteliukas itališko losjono po skutimosi: parfumerijos namai iš Florencijos, atsiradę XX amžiaus pradžioje, 1908 metais, kai mes Lietuvoje dar medžiuose gyvenome ir šaknis kramtėme, ir jau esantys apyvartoje taip seniai, kad niekas nebeprisimena nei parfumerijos kūrėjo vardo, nei tikslių pagaminimo metų (gerai, jei įmonėje kas nors dar žino tikslią receptūrą). Manau, kad receptūra užrašyta popierinėje užrašų knygutėje kur nors kompanijos Florencijos biure, ir knygutę saugo buhalterijos archyve ponia Francesca, kuriai 68 metai ir be kurios kompanija nebegalėtų veikti, nes ji vienintelė moka daryti banko pavedimus.
Pažiūrėkite į buteliuko vaizdą – tai visiška paprastumo klasika (nors meluoju, ji pastaraisiais dešimtmečiais kiek sumoderninta, anksčiau buteliukas buvo apvalesnis). Įstrižos plačios žalios ir baltos juostos dar yra su raudonomis juostelėmis – ne tam, kad skirtųsi nuo Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komandos spalvų, o tam, kad būtų mažytė aliuzija į Italijos vėliavos spalvas. Ant buteliuko parašyta, kad jis „šviežina ir tonizuoja“ (kurgi ne) ir turi eukalipto ir mentolo aliejų.
Buteliukas fotografuotas mūsų viloje Abruzzo kalnose, Gran Sasso masyve, kur Antrojo pasaulinio karo metais slėpėsi Italijos diktatorius Benito Mussolini. Ne mūsų viloje slėpėsi, bet kalnuose, na, bet jūs supratote. Vila yra naujesnė.
Šio kvapo nesupainiosi su niekuo, jei nors vieną kartą Italijoje buvai kirpykloje: atsiveriantis citrusais (bergamote), jis suskamba tomis pačiomis mėtomis ir eukaliptais, ir pradeda greitai džiūti ir belieka vien užuomina apie medį – kiparisą ir kedrą, ir jau labai greitai kvapo beveik nebelieka. Tai trumpalaikis kvapas, kaip itališkas malonumas – jie gyvena šia diena, ir džiaugiasi tuo, ką turi dabar.
Mėtų pojūtis šiame kvape yra toks itališkas ir taip daug reiškiantis šaliai, kad net apdainuotas keliasdešimties metų senumo dainoje (daina yra iš 1983 metų, kai mano buvo dvylika) kurią visi lietuviai iš mano kartos puikiai žino (nors žodžius tai vargu ar atsimena), atliekamą Toto Cutugno. Daina vadinasi „L’Italiano“, kas reiškia „italas“, ir joje kalbama apie tai, ką reiškia būti italu, ir vienas paminėtų dalykų, greta ristretto kavos, spagečių, išvirtų „al dente“ ir kanarėlės lange, yra „la crema da barba alla menta“ – skutimosi kremas su mėtomis, kurį irgi gamina Proraso ir kuris yra vienas itališkiausių dalykų pasaulyje. Dainos žodžių autorius yra Christiano Minellono, kuris parašė šimtus italų hitų, ir dabar jūs, greta istorijos apie kvepalus, sužinojote kažką naujo gyvenime. Nesakykite, kad nevertėjo skaityti.
