Seni italų mados namai Bulgari, įkurti XIX amžiuje, neturi nieko bendro ir su Bulgarija (jie pavadinti pagal įkūrėjo pavardę), ir todėl nereikėtų jų tarti „Bul-GA-ri“, kaip daro kai kurie neišmanėliai. BUL-ga-ri, ir viskas. Tai tiek lingvistinių pamokų iš jūsų gero gyvenimo profesoriaus Užkalnio.

Dabar apie kvapą. Sukurtas nelabai tolimais 2013 metais, kai pasaulis dar buvo paprastesnis, o mes visi buvome geresni, ir jis yra puikus pavyzdys, kad populiarus ir lengvas citruso kvapas su medienos pagrindu gali būti neužmušamas.

„Bulgari Man Extreme“ yra lyg tęsinys trimis metais anksčiau išleisto „Bulgari Man“ kvapo, tik, kaip galima suvokti iš pavadinimo, „ekstremalus“, nors jis nėra nei ekstremalus, nei ką, o labai subalansuotas. „Bulgari Man“, sukurtas to paties parfumerijos meistro, ispano Alberto Morillas iš Sevilijos, gyvenančio ir dirbančio Ženevoje, buvo gal kiek saldesnis ir labiau pikantiškas.

„Bulgari Man Extreme“
Foto: Andrius Užkalnis

Alberto Morillas yra kvepalų legenda: meistras, pats išmokęs amato (nesimokęs jokioje parfumerijos mokykloje) ir sukūręs daugiau nei 7000 kvapų, tarp jų du absoliučius bestselerius, parduodamus kasmet už dešimtis milijonų dolerių: Calvin Klein CK One (1994), amerikietišką standartą ir pirmuosius masinius kvepalus, skirtus ir vyrams, ir moterims, ir Giorgio Armani Acqua di Gio (1996) – šis kvapas yra daugiau, nei komercinė sėkmė, tai XX amžiaus kvepalų pasaulio koka kola, kvapas, tiek kartų imituotas, kad daugelis pradėjo galvoti, kad tai yra tiesiog citrusinio lengvumo bendrinė išraiška.

Kad ir kokie pavyzdžiai būtų jūsų kvepalų lentynoje, labai gali būti, kad ten yra kas nors, sukurto Alberto Morillas: ten ir Versace Pour Homme, kvepiantis migdolais, ir Tommy Hillfiger Tommy, tik ką išskalbti medvilniai vyriški marškiniai, ir Zegna Uomo, apie kurį rašiau portale DELFI, gero gyvenimo ir oro uostų aromatas iš pikantiškų medžių, ir Carolina Herrera 212, ir jūrinės gaivos esencija ir Kalifornijos pajūrio džiaugsmas, citrusai ir prieskoniai kvape Baldessarini Del Mar – tiesiog jo kūrinių per daug, kad galėčiau net svarbiausius išvardinti. Nusipirkite šiuos, kuriuos čia nurodžiau, ir tada galėsime kalbėtis toliau.

Bulgari Man Extreme atsiveria nuostabia Italijos bergamote (čia tokia citrina, kurios negausite nusipirkti lietuviškame prekybos centre), raudonuoju greipfrutu ir kaktusais. Tai citrusų šventė su trupučiu kartumo, kuri paskui nudžiūva ir lieka kardamonas ir truputis gėlių (kas sakė, kad vyrams gėlių kvapas netinka?). Galiausiai, viskas baigiasi labai prabangiu muilo kvapu, vetyveriu, ir kvepiančiu medžiu, dar su užuomina į odą: balno, naujo odinio portfelio. Žinia, pati išdirbta ir rauginta oda kvepia nemaloniai, ir žmonės nuo seno išmoko naudoti stiprius aromatizatorius, kurie kvepia skaniai, ypač susimaišę su natūraliu odos kvapu, ir tą kvapų mišinį mes priimame kaip „odos kvapą“. Dar kažkur yra tas kvapas, kai pili degalus į automobilį ir padvelkia benzinu, ypač karštą dieną.

Lietuvoje šiuos kvepalus galima nusipirkti už maždaug penkiasdešimt eurų, ir jei manęs paklausite, tai labai geras būdas išleisti tą oranžinį popieriuką.

Man Bulgari Man Extreme yra rytas Italijoje, nuplautas automobilis ir pirmasis espresso puodelis, atsistojus prie baro, senoviniai pastatai ir nuostabi gamta, kur bepasisuksi, kalnai ir skardžiai prie jūros ir tikra itališka nuotaika, kad viskas bus gerai, o visos problemos yra išsprendžiamos. Italija yra nuostabi šalis, kuris, pagal visas oficialias taisykles, turėtų būti senų seniausiai bankrote ir varge, o vietoje to žmonės čia gyvena nuostabų gyvenimą ir džiaugiasi vieni kitais, maistu ir saule, o taip pat vynu. Italijoje turbūt uostau viską trigubai dažniau, negu bet kur kitur, nes ši šalis yra šventė juslėms ir jausmams, ir kur kitur dar ryte išėjęs nusiskini citriną nuo medžio vien tam, kad pasidėtum automobilyje ir galėtum visą dieną uostyti, kad nuotaika būtų tokia, kokia buvo po to pirmojo espresso puodelio.