Ne kartą ir ne dešimt pasakojau, kad mano jaunystė buvo nuostabi (nuostabesnė yra tik dabartis): gyvenu, kur noriu, dirbu, kas patinka, gaunu pinigus už blevyzgas, fantazijas ir kliedesius ir vairuoju BMW visureigį odos sėdynėmis, kaip tikras kultūros veikėjas, autoritetas, protų ir širdžių valdytojas.
Jaunystėje gal buvo kiek mažiau pinigų, ne visko, ko norėdavau, būdavo pirkti (apie trumus ir krabus Vilniuje tik svajoti galėjai), užtat viskas buvo paprasčiau: dar nebuvo žodžio „patyčios“, ir galima buvo sklaidytis, kaip tik sumanai, ir prieš visus išsikalinėti: žiūrėkit, kaip gerai gyvenu. Žmonės niršdavo, sakydavo apie mane „dvasios ubagas“, nors net nežinojo, iš kur tas posakis (Kristus dvasios vargdieniais vadino ne kokius nuvorišus ar prakutusius vertelgas, o tuos, kas yra taurūs ir kuklūs, ir jų yra Dangaus karalystė).
Tai buvo keisti laikai. Buvo laikoma pasiekimu, jei turi du aukštojo mokslo diplomus ir jokio darbo: taurus nevykėlis. Prostitucija buvo visuomenėje laikoma amoralia, bet mergos, kabinančios užsieniečius ir jiems morkas vaškuojančios su viltimi ištekėti buvo laikomos išmintingai planuojančiomis savo ateitį. Kai ką nors nušaudavo verslo dalybose, buvo sakoma, kad taip jam ir reikia, nebūtų bizniais užsiėmęs, nereikėtų po velėna jaunam gult. Kai buvau studentas Kaune, prie mano namų Žaliakalnyje nušovė automobilyje du žmones dėl 3500 dolerių, kuriuos nušautieji turėjo su savimi. Visi sakė: patys kalti, reik proto turėt, kai tokias sumas su savimi nešiojies.
Šie kvepalai ateina iš labai, labai senų laikų. 1980-ieji yra akmens amžius, Maskvos Olimpiada ir dar gyvas Sovietų komunistų partijos generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas. Man tada buvo dešimt metų, ir dar dešimtmetis buvo likęs iki Lietuvos laisvės.
Kvepalus sukūrė Roger Pellegrino, nelabai pasižymėjęs kitais garsiais kūriniais, nebent 1984 metų Armani Eau Pour Homme, apie kuriuos visi sako, kad jie – gaivesni ir ne tokie sunkūs ir agresyvūs, kaip būtų galima tikėtis iš to laikotarpio, kai jie buvo sukurti.
One Man Show yra toks aršus, aiškus ir per agresyvus, kad kerta per šnerves lyg peilis. Vaikystėje smagindavomės, liežuvio galiuku paliesdami vienu metu du baterijos polius, ir liežuvį įkąsdavo elektra (dabar įsivaizduojate, kokia buvo sovietinė vaikystė, jei tokius dalykus reikėjo daryti – paskui, žinoma, vaikai išmokdavo liesti save po antklode ir tada jau nebereikėdavo baterijų laižyti), tai šis kvapas yra nedidelis elektros kirtis.
Kvape yra ir senamadiškos kirpyklos gaivos, bet kartu ir aiškaus vakarietiškumo: tokio kvapo niekaip ir niekada nesukurtų, nepagamintų ir neparduotų Sovietų Sąjungoje. Bandžiau suvokti, kas gi ten tokio specifiškai užsienietiško, ir supratau: tai žalias ir gaivus bazilikas su citrusais, sumaišytas su rožėmis, džiūstantis į muskato riešutą ir bažnytinius smilkalus. Štai ko negalėjo būti sovietiniuose kvepaluose – smilkalų. Į bažnyčią galima eiti ir net poterius sakyti, bet jokių jums ten kvepinimųsi bažnyčia.
Tai nėra toks smilkalų kvapas, kaip šiuolaikiniai madingi Arabijos ir Pietų Afrikos agarmedžio ūdo kvepalai, visi tie juodi šėtoniški pirmykščių apeigų aromatai. Tai Vakarų Europos didmiesčių, jų bankų, biurų, viešbučių ir parduotuvių ir Amerikos (rytų pakrantės – Niujorko ir Filadelfijos) stiliaus dvelksmas, tačiau juk smilkalų yra ir tame moderniame gyvenime. Nes ant kiekvieno dolerio banknoto yra Dievo vardas, o bažnyčia niekada neatsisako banknotų, nė vienos valiutos ir nė vienos denominačios. Todėl įžūliame vartojime, pinigų garbinime, pelno skaičiavime visada yra tamprus ryšys su bažnyčia, o kvepianti bažnyčia – tai visada Viduramžiškas smilkalų kvaišalas.
Sakau „dvelksmas“, tačiau One Man Show neturi nieko lengvo ir subtilaus, tai dvelksmas tiek pat švelnus, kaip benzopjūklo kriokimas. Iš čia kilo ir juokas apie šiuos kvepalus (jie turi net savo juoką – kiek kvepalų gali pasigirti tuo?), girdi, užsipurkšk kiek per daug Vieno Vyro Šou (nes būtent tai reiškia kvepalų pavadinimas, One Man Show), ir liksi vienintelis žmogus kambaryje, galėsi pats sau pasirodymą daryti, nes visi kiti bus išėję.
Paskutinė nata, kurią ne visi užčiuops ir pažins, yra vaistinė ir gyvulinė, castoreum – bebro sruogliai, to gyvulėlio liaukų išskyra, dar kitaip kartais vadinama muskusu ir nuo seno naudojama mistikų ir šarlatanų medicinoje lytinei aistrai žadinti, potencijai stiprinti ir dar visoms kitoms ligoms gydyti, o parfumerijoje naudojamas gyvuliniam raugintos odos kvapui pasiekti, kai reikia, kad aromate būtų odinio lagamino, balno, seno diržo kvapų užuominų. Tai vis vyriški kvapo atributai – labai nedaug bus tokių drąsių moterų, kuri išdrįstų šiais kvepalais kvėpintis, ypač mūsų laikais.
Nors aromatas ir morališkai nuėjęs į praeitį, ir kvepia, kaip praeitis, bet už tokią niekinę kainą turėtų lengvai rasti vietą bet kurioje parfumerijos kolekcijoje – jau vien todėl, kad kiekvienas nori žinoti, kuo kvepėjo Užkalnis, kai jam buvo maždaug aštuoniolika ir kai mažai kas apie jį (mane) numanė, kad jo (manęs) laukia didelė ateitis, sėkmė ir įtaka. Kai dar buvau tik paprastas jaunas išsišokėlis ir nuvorišas. Tikrai verta dvylikos eurų.
