Šie kvepalai yra iš Vokietijos mados namų Hugo Boss, kurie atsirado XX amžiaus pirmojoje pusėje, prieš Antrąjį pasaulinį karą prisidirbo ne juokais, siūdami juodas uniformas SS ir SA padaliniams, garsiuosius rudus marškinius rudamarškiniams ir net uniformas „Hitlerio jaunimui“, paskui atsiprašė dėl savo elgesio, o pirmuosius kvepalus paleido į apyvartą 1985 metais, ir jie su karo nuodėmėmis nieko bendro jau neturi. Apie šiuos kvepalus mes ir kalbėsime.

Šiuos kvepalus parduoda jau daugiau nei tris dešimtmečius, jie neišeina iš apyvartos, nors kas juos gali pirkti, išskyrus mane, profesionalų kolekcininką, sunku pasakyti. Nepasakyčiau, kad man šis priedas prie kolekcijos labai brangiai kainavo. Didelį flakoną (125 ml) Lietuvoje galima nusipirkti už keturiasdešimt eurų, kas yra trijų gerų burgerių kaina (su bulvytėmis), tai suprantate, ką aš noriu pasakyti.

Viename kvape retai būna tiek neigiamo, kiek sugebėjo sudėti gabus kvepalų meistras Pierre Wargnye. Atrodo, šelmis prancūzas bandė sukrauti į flakoną viską, kas buvo neigiamo toje epochoje – ir, kuo toliau uostai kvepalus, tuo labiau atrodo, kad jis bandė nutapyti tokį laikotarpio paveikslą, kad tik norėtum kuo greičiau tą epochą užmiršti, kaip aš noriu, pavyzdžiui, užmiršti tuos laikus, kai man buvo keturiolika, kai aplink buvo dvesianti Sovietų Sąjunga, kai žmonės rengėsi kaip lagerio gyventojai, kai prabanga buvo išsigimę svetainės ir miegamojo baldai už talonus ir netikro krištolo sietynai, kai vyrai ir moterys smirdėjo prakaitu ir į savo burnas, padabintais auksinių dantų pynės, pylėsi šleikščiai saldų putojantį vyną, šampanu vadinamą, ir kai prabanga buvo vokiški prekių katalogai, rūpestingai sudėti svetainėje ant „kavos staliuko“.

Perre Wargnye sukūrė dar vienus garsius ano laikotarpio kvepalus – Drakkar Noir iš mados namų Guy Laroche (1982), ir ši šleikščiai plastikinė smarvė, kurios nesupainiosi su niekuo, yra dar vienas epochos portretas, eglišakės su daug cukraus, pigi, neišraiškinga parfumerinė plokštuma. Baisu pagalvoti, kad mano paauglystėje tai buvo laikoma Vakarų kvapo esencija, kai tai greičiau yra dviejų žvaigždučių viešbučio kur nors Vokietijoje, kur nakvoja sunkvežimių vairuotojai iš tuometinės Jugoslavijos, įkyrus kvapas, ir net ne kvapas, o visas niūchas, jei žinote, ką noriu pasakyti.

Boss Number One – Hugo Boss
Foto: Andrius Užkalnis

Vakarai tada atrodė žymiai geriau, nei sovietinis lageris, bet ir pas juos skonio nebuvo. Tai buvo baisios estetikos epocha – pažiūrėkite anų laikų aprangos nuotraukas, visus tuos vyrus su žandenomis ir poilgiais taukuotais plaukais, kaip ansamblis „Nerija“, sintetiniais morkiniais marškiniais, jų klaikias moteris mėlynais šešėliais apvestomis akimis ir peroksidu išblondinintais plaukais, susuktais ant suktukų.

Pažiūrėkite anų laikų receptų knygas, kur pretenzingumo viršūnė yra blyškių krevečių kokteilis su „Tūkstančio salų“ majoneziniu užpilu, patiektas Martinio taurėje.

Jei norite užuosti visa tai ant savęs, imkite šiuos kvepalus ir purkškitės, ir tepadeda jums Dievas.

Kvepalų aprašymas niekada neperduos jų pragariško senumo, tai net ne kvepalai, o parfumerijos moralinis lavonas – nepakaktų sakyti, kad jie morališkai pasenę, ne, jie morališkai mirę ir suirę, ir net ant kapo niekas žvakutės neuždega.

Boss Number One atsiveria kirpykliniu levandos aromatu su bergamotės rūgštele, ir tada per šnerves ir per smegenis kerta, kaip piktos uošvienės kočėlas, šlykščiai saldžių jazminų dvokas (kaip tos pačios uošvienės nevėdinti naktiniai, kuriuos turi uostyti visi, nes jauna šeima dėl sunkumų su gyvenamuoju plotu turi gyventi pas tėvus), kuriam nepadeda ir rozmarinas, ir viskas nudžiūva į vulgarius, pasenusius, retro pačiulius, primityvius, kaip lietuviško teatro rėksminga vaidyba su persenusiomis giltinėmis-legendomis ir kretančiais žilaplaukiais švepluojančiais patriarchais scenoje, to teatro, į kurį minėta uošvienė tempiasi savo prarūgusį vyrą, kuriam taip neįdomu, kad jis snaudžia per visą spektaklį.

Ten pat, šių kvepalų pagrinde, dar ir nykus sandalmedis, paliekantis prisiminimą apie tos pačios uošvienės saldžius rusiškus susenusius kvepalus „Krasnaja Moskva“, kuriais pasismardinusi ji eina su draugėmis gerti kavutės Gorkio gatvėje Vilniuje, na, ir dar ąžuolo žievė, kuri palieka viltį, kad iš to ąžuolo kada nors pagamins, arba jau pagamino, kietai sukaltą karstą, kuriame ir palaidos, kai jie nugaiš, tuos uošvius, ir tą pasibaisėtiną gyvenimą, kuris yra baisesnis už mirtį, išties, jis baisus, kaip Šeškinės poliklinika ir požeminė perėja, trenkianti pijoko šlapimu.

Norite visko šito savo lentynoje ir norite kvepėti, kaip sovietinės namų valdybos nutrinta kėdė atsilupisiu apmušalu? Jūs – drąsus žmogus, ir, ko gero, su paslėptomis psichologinėmis problemomis. Gyvenkite sau, nes pas mus laisva šalis, bet nuo manes laikykitės atokiau, juolab, kad pasipurškus šiais kvepalais, nuo jūsų neša labai įtartinai.