Nusipirkau šiuos nedidelio tiražo „Dolce & Gabbana” kvepalus, jei teisingai prisimenu, Frankfurte (vienas nuobodžiausių pasaulio oro uostų kvepalų pirkimui, bet aš perku visur ir visada) – tiesiog šmaukšt ir į kolekciją, nes kolekcija turi augti. Man atrodo, tada skridau iš Vilniaus į Tulūzą, žiūrėti, kaip gaminami „Airbus“ lėktuvai, persėdau Frankfurte, ir nusipirkau flakoną.
Šie mediena ir žolėmis dvelkiantys kvepalai, kurie yra ne vyriški – vieni iš tų, kurie yra skiriami abejoms lytims, arba „belyčiai“, iš serijos „Anthology“ (Antologija) – man buvo pernelyg neiššaukiantys, lengvi, modernūs, kad man būtų įdomūs.
Tada atsitiko kai kas, ko negalėjau prognozuoti: mano draugei Faustai, kuri tada pradėjo su manimi bendrauti, jie buvo mėgstamiausi. Aš norėjau, kad kvepėčiau taip, kaip jai labiausiai patinka, todėl „Le Bateleur“ pradėjo užimti priešakinę poziciją mano lentynoje. Šiandien beveik visas 100 ml buteliukas yra sunaudotas, reikės nusipirkti dar vieną, kur nors nuvažiavus į užsienį, nes Lietuvoje jų pirkti šiuo metu nėra. Kaip tik mėnesio pabaigoje važiuosiu gyventi į Italijos kalnus, jei dar nežinojote, ir, kadangi tai yra itališkas prekės ženklas, tai gal nusipirksiu vieną kitą litrą ar galoną, kad ilgam užtektų. Vakarų Europoje šių kvepalų galima nupirkti maždaug už šimtą eurų (šimto mililitrų buteliukas), tai yra, euras už mililitrą, arba varganas tūkstantis eurų už litrą. Kas yra tūkstantis eurų? Poros šimtų gramų svorio juodųjų ikrų skardinė, pusryčiai porai žmonių, jei jie rimtai išalkę.
Šie kvepalai sukurti 2009 metais – jau prieš dešimtmetį, ir priklauso serijai, iš kurios tikrai nebūčiau pirkęs kvepalų, jeigu būčiau žinojęs, koks jos sumanymas: kvepalai pavadinti pagal Taro kortų simbolius (kaip banalu) – „Le Bateleur“ reiškia gatvės žonglierių, o dar ten yra „Imperatorienė“ (rabarbarai, arbūzas ir sandalmedis), „Laimės ratas“ (jazminai, kitos gėlės ir narkotikais kvepiantys pačiuliai), „Meilužis“ (pipirai, kardamonas ir muskusas), „Imperatorius“ (bergamotė, kedras ir tabakas) – ir būtent šie, kuriuos aš nusipirkau, buvo patys pirmieji toje serijoje ir patys pirmieji man.
Kūrinys yra tikrai neeilinis – dabar suprantu labiau, kodėl Faustai patiko. Prisiminkime 2009 metus: rinkoje buvo daugybė lengvų medžio kvepalų, kurie buvo visi vieni į kitus panašūs, ir jie visi stengėsi pirkėjų nestebinti ir nešokiruoti. Tada visi norėjo kažko neįpareigojančio. „Dolce & Gabbana” pasiūlė medžio pagrindo kvepalus, kurie tuo pačiu buvo išskirtiniai, ne tokie, kaip įprasta, ir turbūt todėl jie nebuvo didelių pardavimų kvepalai, nors šie mados namai vargo nematė tada ir nemato šiandien.
„Le Bateleur“ atsidaro kadagių uogomis (kaip geras džinas), kardamonu (irgi, kaip džinas) ir beržų lapais ir sakais – kaip prabangus šampūnas arba muilas. Toliau prieskoniai nesibaigia, ir pasirodo kalendra, bet tebelieka tas švaros, muilo dvelksmas, ir tada pasirodo, bet nelabai dominuoja, jūrinės natos. Jūros natos visada yra sintetinės – bet kitaip vandens kvapo neišgausi. Pagrindas – šiek tiek lengvų smilkalų, kedras ir vetyveris, kuris, kaip žinote, irgi yra švaraus muilo kvapo sudėtinė dalis.
Rezultatas yra švara ir prabanga, tviskėjimas, žybsėjimas – jei galėtų kvepėti žybsinčios automobilių sirenos, žinote, tie mėlyni žiburėliai, su kuriais važinėja policija, ugniagesiai ir greitoji pagalba – tai jie kvepėtų būtent taip.
Naujas automobilis, tik ką išplautas ir išvalytas, iš vidaus kvepia taip, lygiai taip kvepia tik ką išpakuoti, iš skalbyklos gauti marškiniai jūsų viešbutyje Vašingtone (kai gyvenau ir dirbau ten, nepamirštamame Hyatt viešbutyje Restone, Virdžinijos valstijoje, kur buvo mano biuras, turėjau fantastišką prabangą – tobulai išskalbtus, krakmolintus, kvepiančius ir ant gražios kedro pakabos pakabintus marškinius kiekvieną rytą, ir apsivilkimas buvo lyg ritualas, o kitas ritualas buvo pica kiekvieną vakarą, ir tai nebuvo labai protinga, sakau aš jums, per daug tų picų suvalgiau).
Tais laikais, kai dar rišdavausi kaklaraiščius, važiuodamas į darbą Vakarų, laisvės ir demokratijos labui, jaučiausi ne kaip valstybės tarnautojas, bet kaip banko viceprezidentas, mažų mažiausiai; šiandien dažniausiai vaikštau apsimovęs šortus ir marškinėlius, apsiavęs sportbačiais, ir tai man labai patinka, tačiau kvapai mano vis tie patys, tie, kurie verčia mane pasijusti, lyg banke turėčiau daug milijonų. Ir šiaip gyvenimu nesiskundžiu.
Šis kvapas yra vientisas ir sklandus, slystantis ir neužkliūvantis, kaip gerai paklota lova su Egipto medvilnės paklode ir užvalkalais (jei dar neišbandėte, aš jums pažadu, niekada nieko kito rinktis nebegalėsite). Tai yra nugalėtojo kvapas, kvapas žmogaus, kuriam viskas gyvenime puikiai gaunasi ir kuris nieko nebijo ir kuriam visada krenta gera korta. Jei skundžiatės, kad jums gyvenime per mažas minimalus atlyginimas arba valdžia jūsų neįdarbina, net netieskite rankų į šitą kvapą: jis ne jums.
Ir todėl, tikriausiai, mano draugei šis kvapas patiko labiausiai.
***
Andrius Užkalnis rašo apie kvepalus ir maistą portale www.laukineszasys.com
