Dabar šiuos kvepalus jau turiu, ir galiu jums apie juos parašyti.
Jeigu pavydite kolekcijos, pinigų ir turto, tai toliau neskaitykite, nes neišvengiamai užsimanysite. Jeigu esate iš tų, kas dirba ir užsidirba, ir viskas jums gerai su gyvenimu, tai galbūt bus įdomu arba net naudinga, nes kas gi nenori pauostyti mirties bausmės.
Nors, kaip specialistas, neskirstau kvepalų į vyriškus ir moteriškus (ir jums nepatariu), bet aš turiu savo mėgstamas natas, ir manosios yra tokios, kurios dažniausiai yra siejamos su vyrais: gėlės man mažiau patinka, žolės irgi, citruso, žinoma, gali būti (geriau - aitrūs neroliai, bergamotė, negu saldieji apelsinai), tačiau, kai įsijungia mano vaizduotė, tai svajose būna egzotinė mediena, svylanti guma, karštas asfaltas, dyzelinas, dūmai, prasta ir aitri marihuana, degantys sakai, svylantis gintaras, kepanti ant laužo mėsa, jautienos riebalai, varvantys į ugnį, čirškantys ir kylantys kvapniais dūmais, nuo kurių visiems kutena šnerves ir gurmanai eina iš proto, kaip šunys, kai šalia užuodžia rujojančią kalę.
Šie kvepalai, apie kuriuos mes kalbame, yra oficialiai skirti ir vyrams, ir moterims (2005 metais buvo jų tik vyriška versija panašiu pavadinimu ir dar labiau egzotiniu buteliuku, kur kamštelis buvo, lyg iš afrikietiško juodmedžio išraižyta kaukė, ir flakonas buvo ne lygus ir lenktas, kaip legendinis Nokia telefonas-bananas, kaip dabar, o raižyto stiklo, kaip brangaus romo butelis - ir jie kvepėjo romu, apelsinų žievelėmis ir kmynais, rūkstančiu juodmedžiu, oda ir sandalmedžiu).
Nišiniams mados namams iš Paryžiaus, Lubin, juos sukūrė parfumerė Olivia Giacobetti, viena nedaugelio garsių moterų pasaulyje, kuriančių kvapus - jos darbo yra Dyptique Ofrésia, apie kuriuos rašiau prieš kelias savaites portale DELFI (straipsnio nuoroda čia), ir figomis kvepiantis Dyptique Filosykos, ir dar daugelis kitų.
Tai yra vieni kvepalų, kurių aprašymas (legenda), pateikti gamintojų, yra ne prastesni, negu mano rašomi tekstai. Štai: “Žmones degina medžio žievę ir svilina sakus aplink šį stabą, nebylią ir šventikų teliečiamą Nubijos dievybės figūrą. Išpaišyti kūnai svaigsta nuo šokio.” Čia kaip gyvojo klasiko rašymas. Čia taip rašau aš.
Kvepalai "Idole" prasideda romo ir cukrašvendrių saldumu, tik truputėlį pagražintu aromatingais cukatais, karčiųjų apelsinų žievelėmis ir šafranu, ir tada užgriūna svilinamas juodmedis (kūrėjai sako, kad tai Indonezijos juodmedis iš rytų Indonezijos, Makassaro), smilkalai, rūgšiai apysaldė oda, kaip šviežiai raugtos odos pietų Indijoje krepšys, pirktas turguje kaitrią vasaros dieną, pralietas kraujas iš žaizdų ir ritualiniai dūmai, kai ką nors degina ant laužo už nuodėmes arba už raganavimą.
Kai senovės Romoje žmones nukryžiuodavo, kaip padarė ir Kristui, tai aplink kvepėdavo panašiai - krauju, dūmais ir primityvių kultūrų naudojamais smilkalais, kurie visais laikais buvo skirti užgožti mirties kvapą, kol patys tapo mirtes, bausmės, kančios ir laidotuvių kvapu. Tai kvepalai tik labai drąsiems ir galbūt šiek tiek tamsaus charakterio žmonėms, kuriuos žavi ne tik bažnyčios ir šventyklos, bet ir jose atliekamos šiurpiausios apeigos: aukojimai, ritualiniai žudymai, ridenamos nuo actekų piramidžių viršaus nukirsdintos galvos, išdžiovinti priešų skalpai ir šokiai aplik stabą (nes “Idole”, kaip vadinasi šie kvepalai, prancūziškai reiškia stabą). Lietuvoje jie kainuoja apie 160 eurų už 100 ml flakoną, kas reiškia, kad jie prieinami beveik visiems: už minimalų atlyginimą mėnesiui galima nusipirkti du flakonus ir dar liks šiek tiek pinigų malkoms, sakams, smilkalams ir mediniam kryžiui ant kiemo, kad priešai visada prisimintų, kokia lemtis gali jų laukti.
