Todėl sakau – reikia pirkti. Kuršių Nerijoje kvepalais, galima sakyti, neprekiauja – nei Nidoje, nei Juodkrantėje, nei Pervalkoje, nei Preiloje, ten nebent kokį dezodorantą ar šampūną nusipirksi už keturis eurus, arba jau tada reikia pirkti rūkytą ungurį ir juo kvėpintis.
Palangoje, iš kur dabar rašau, irgi, manau, ne kas su kvepalais, bet čia net gatvėm vaikščioti negaliu ramiai, tiek mano talento gerbėjų Joninėms grįžę iš anglų, airių ir norgės. Čia jie taip sako, nors šiaip iš Anglijos, Airijos ir Norvegijos – taip reikėtų taisyklingai sakyti, bet ką tu juos išmokysi.
Tai Palangoje būnu viešbutyje, kurio pavadinimo nerašysiu, kad nepavydėtumėt, ir jo restorane, apie kurį nebent mano Instagrame galit pasiskaityti, nes čia ne restorano apžvalgos metas dabar, be to, esu DELFI apie jį jau rašęs. Čia tas, kur šuniukas su manim sėdi prie vieno stalo, ir kur geriausi pasaulyje Kijevo kotletai, ir ne tik.
Todėl kvepalų sustojau pakeliui pirmame pasitaikiusiame prekybos centre Klaipėdoje, kur radau kosmetikos parduotuvę kažkokiu neištariamu pavadinimu (gal klaipėdiečiai ir žino, gal tik man ji nauja). Šviesos prigesintos, elektrą taupo (kaip pas sunkmečio pensininkus, kur sietyne viena lemputė palikta, ir ta 40 vatų), pardavėja snūduriuoja, kažką sąsiuvinuke skrebena. Sakau, laba diena. Atsisuko. Jaučiuosi, kaip pirmas pirkėjas per dieną.
Žiūriu į lentyną, kur kvepalai. David Beckham, Antonio Banderas, Mexx. Nė vienų gyvenime į rankas neimčiau, šiaip jau. Vien pavadinimai purto. „O čia viskas, ką turite?“ Ne, sako, va ten yra dar pigesnių. O Dieve, galvoju, laikas spaudžia, automobilyje manęs laukia, teks pirkti čia.
David Beckham net neėmiau uostyti, nes alergija man kažkokia tai pavardei dar nuo Anglijos laikų, kaip ir visam futbolui (o David Beckham yra futbolininkas, jeigu ką), kuris yra grynas runkelių ir socialiai neadaptuotų blogų rajonų gyventojų sportas.
„Mexx" irgi ranka nesitiesia, nežinau kodėl. X raidžių arba viena per daug, arba viena per mažai. Tegu jau tada būna trys ir bus kaip pornofilmo reitingas.
Beliko „Antonio Banderas". Tai yra ispanų aktorius, ir su kvepalų kūrimu jis turi tiek pat bendro, kiek Vitalija Katunskytė – su ledo rituliu, bet vardas parduoda, kad ir už nedidelę kainą ir labai negudriems pirkėjams. Gamina Ispanijos parfumerijos gigantas „Puig".
Negudrus pirkėjas ir paprastas žmogus šiandien esu aš, ir iš trijų Banderas kvapų išsirenku „King of Seduction". „Suvedžiojimo karalius", na, tai praktiškai kaip apie mane, išskyrus kad neturiu karališko kraujo ir viliojimais neužsiimu, esu rašytojas ir restoranų kritikas, nors ir geriausias.
Buteliukas šviesiai žydras, kaip mano akys, kokios jos būtų, jei būtų žydros; bet šiaip jos rudos, ir toks, hm, paprastokas.
Kvapas – jūros ir medžio, visai neįžeidžiantis, o turint galvoje, kad sumokėjau vos 18,80 EUR, tai visai kokybiškas. Viršus prasideda nuo citrusų: bergamotės ir nerolio, dar greipfruto, bet su saldžiu pagardinimu: ananasas ir obuoliai. Truputį tokio vaisiškumo, čia kad paprastą žmogų labiau patrauktų. Džiūdamas darosi labiau jūrinis, su kardamonu, o visai nudžiūvęs kvepia kedru, vetyveriu ir muskusu – neišskirtinis, bet visai padorus medžio pagrindas.
Prisiminimų iš to kvapo, tikriausiai, jokių. Pernelyg jis generinis. Kai kiti kvapai yra kaip pajūrio atostogos, ar Italijos vila, ar senas medinis namas Japonijoje, ar žiedais kvepiantis pavėsis Kalifornijos karštyje, o šitas yra kaip geležinkelio bilietų kasa Lenkijoje. Nedaug, bet šįkart, kaip paprastam žmogui, man daugiau ir nereikia.
Daugiau apie Andriaus Užkalnio gyvenimą, valgius ir kvapus – jo „Instagram“ paskyroje.
