Kažkada, kai man buvo 21, buvau paniręs į pašėlusį pinigų uždirbinėjimą. Nors vis dar truputį mokiausi Kauno Vytauto Didžiojo Universitete (kiek tai netrukdė pinigą kalti, nes prioritetas visada buvo vartyti daug bašlių), dar ir dirbau, nes turėjau anais laikais geriausią profesiją žemėje (dabar mano profesija dar karštesnė, bet čia mes kalbam apie anuos tolimus laikus). Versdavau iš anglų kalbos ir į anglų ir užtikrindavau, kad dalykai įvyktų. Paklausa buvo didžiulė, nes Lietuvoje buvo pilna užsieniečių žurnalistų, atvažiuojančių pasakoti apie mūsų Atgimimą, nepriklausomybę, laisvę, buvusią tremtį, Ignalinos atominę elektrinę, ir aš mikliai prekiavau visapusišku paslaugų teikimu: versdavau, vežiodavau, organizuodavau interviu, kai ką pats parašydavau, ir jaučiausi kietesnis už titnagą (toks ir buvau).

Pinigai liejosi upeliu: per dieną šimtas dolerių man nebuvo nenormalu. Žmonės valdiškuose darbuose dirbdavo už 5 dolerius per mėnesį (aišku, jiems ne doleriais mokėjo, bet jūs suprantate, ką noriu pasakyti). Kai kiti galbūt būtų smarkiai gėrę arba svaiginęsi nelegaliomis medžiagomis, aš važinėdavau taksi (tai buvo lengviau, negu gauti vairuotojo pažymėjimą), valgydavau amerikietišką maistą „Ritos slėptuvėje“, taršiau ten kepsnius ir picas, ir pirkinėjau kvepalus dolerinėse parduotuvėse.
Vienas kvapų, tais laikais atsiradęs (jis sukurtas 1989 metais), buvo „Aspen“, iš parfumerijos namų „Coty“.

Aspen for Men
Foto: Andrius Užkalnis

Ši kompanija, pavadinta prancūzų verslininko ir parfumerio François Coty vardu, šiandien yra didžiausia pasaulio kvepalų kompanija, turinti begales prekių ženklų – nuo Gucci ir Hugo Boss iki tokio šlamšto, kaip Bruno Banani ir David Beckham.

Pats François Coty yra parfumerijos pasaulyje laikomas tokiu Užkalniu: nors daugelis žavisi juo, dar daugiau žmonių jo nemėgsta, nors jo seniai nėra šioje žemėje. François Coty yra kaltinamas tuo, kad pradėjo pardavinėti parfumeriją masinėje rinkoje – ir veikė, kaip komersantas, ne kaip menininkas. Pavyzdžiui, įsteigęs savo padalinį JAV XX amžiaus pirmoje pusėje, jis nevežė kvepalų iš Prancūzijos fabrikų, bet vežė sudėtines dalis, kad išvengtų importo tarifų ir galėtų kvepalus pardavinėti pigiau.

Kvepalai „Aspen“ JAV yra nebrangūs ir niekada nebuvo brangūs: šiandien juos galima įsigyti už 17 dolerių, Lietuvoje aš radau pigiausiai už 7,68 EUR – neturėčiau to rašyti, nes dabar nežiūrėsite į tą kvapą rimtai. Bet neturėtumėte taip daryti: kvapas yra kvapas, ir, kaip esu sakęs, pati kvapioji esencija buteliuke gali tekainuoti dolerį arba du, visa kita yra už pakuotę ir reklamą. Šitų kvepalų reklamos turbūt nematėte jau kokius 20 metų, ir ne todėl, kad jūs negyvenate Amerikoje – jos niekur nebuvo.

Dabar pagalvoju, kad turbūt tada, jaunystėje, todėl juos ir pirkau: 20 dolerių tada buvo ohoho pinigai (keturių mėnesių atlyginimas paprastam žmogui), bet belekaip pigiau, negu 50-60 dolerių už brangius kvepalus.

Paskui juos buvau užmiršęs ir vėl radau parduotuvėje, kurioje man pačiam buvo keista būti: tai buvo Kadenoje, JAV karinių oro pajėgų bazėje, Okinavoje, Japonijoje, kur yra „Army and Air Force Exchange Service“ parduotuvės tiems, kas dirba bazės teritorijoje – tokios pačios prekės iš Amerikos, kaip ir visur Amerikoje, tik pigiau, nes be mokesčių. Taip džiaugiausi tais kvepalais, subsidijuotais JAV mokesčių mokėtojų, kaip ir gretimu paplūdimiu ir golfo aikštynu.

Šių kvepalų tikrai nepavadinsiu nišiniais, tačiau kvapas skambantis, kaip styga, ir labai lengvai įsimenamas. Jis turi sąskambių su legendiniu „Cool Water“, šalto vandens aromatu iš „Davidoff“ – bet jų nesupainiosi. Tik šaltis šnervėse tas pats.

„Aspen“ angliškai yra tuopa arba drebulė, ir ant žalio buteliuko – sudžiūvusio lapo grafinis vaizdas. Tačiau šis žodis plačiau žinomas, kaip prabangiausias JAV slidinėjimo kurortas Kolorado valstijoje.

Važiuoti slidinėti į Aspeną yra kaip pareiškimas, kad gyvenimas pavyko. Ten lengva rasti europietiško pasipūtimo, kuris šiaip Amerikai nebūdingas ir man asmeniškai negražus, nes europietiškos Saint Moritz (Šveicarijoje) arba Courchevel (Prancūzijoje) savimi patenkinto elito mados važiuoti save parodyt ir kitų pažiūrėti man atrodo, kaip labai kompleksuotų žmonių užsiėmimas.

Kvapas „Aspen“ buteliuke yra visai ne toks: tai ne aukštuomenės pasistumdymas, o rami vienatvė gamtoje, kai yra taip gražu, kad net nesinori fotografuoti, ir taip ramu, kad nesinori su niekuo bendrauti, kad neištaškytum ramybės.

Kvapas atsiveria bergamote ir mėta, kurią įrėmina, ir tuoj pat dingsta, truputis lupamos citrinos žievelės. Toliau – levanda ir vetyveris, visų švaros kvapų širdis. Ir viskas nusėda ir nudžiūva į samanas ir kerpes. Viskas labai ramu ir gaivu. Tai retas atvejis, kai kvepalai kvepia pušynu, bet jame nėra tiesioginio spyglių ar sakų aromato. Pušynas čia sukonstruotas iš kitų dalykų, jis yra nupieštas kitais kvapais.

Šis ramybės ir tylos kvapas yra turbūt nuostabiausia, ką galite nusipirkti už tiek pat, kiek kainuos taurė gero vyno.