Šiaip ar taip, kvepalams išleista dešimtys tūkstančių eurų, o jei dar litais pradėtume skaičiuoti, tai išvis geriau negalvoti. Gerai buvo prie lito, didesnį įspūdį galima buvo padaryti, sakau aš jums. Tada pavalgai už penkis šimtus litų, pasigiri, ir visi šoke, o dabar šimtas kažkiek eurų – tai praktiškai dienos pietūs, ir tiek. Visi išponėjo ir praturtėjo, sunku žmonėms įspūdį daryti, pagarbą užsitarnauti.

Šiems kvepalams tiek metų, kiek Lietuvos narystei NATO ir Europos Sąjungoje – jie sukurti 2004 metais. Jie yra, beje, dar vienas įrodymas, kad kaip ir kvepalų skirstymas į vyriškus ir moteriškus, taip ir aiškinimas, kad kvepalai visi per metus pasensta – bobučių pasakos ir pirkėjų maustymas.

Pardavėjai nori, kad jūs skubėtumėte išsipurkšti turimus kvepalus ir kuo greičiau pirktumėte naujus, todėl ir baugina: pasens, pasens, suges, nebeteks aromatinių savybių. Purkškitės skubiau, pirkite naujus, duokite mums savo pinigus.

Nors ir yra kvepalų, kurie kinta, laikui bėgant, šitam mano turimam flakonėliui jau keturiolika metų ir skystis viduje kvepia lygiai taip pat, kaip ir tai, ką šiandien galite pasiimti nuo parduotuvės lentynos. Tik kainuoja šiandien jie pigiau – Lietuvoje 75 ml flakoną galima gauti už nepilnus 40 eurų. O tada, kai pirkau Lietuvos stojimo į NATO proga (meluoju, pirkau, nes tiesiog norėjau), kainavo žymiai brangiau. Ar tik ne iš Japonijos juos vežiausi? Gali būti. Laukiau skrydžio ir nusipirkau ten. Tais laikais labai dažnai skraidydavau į Japoniją.

Pavadinimas „L'Eau Bleue d'Issey“ reiškia mėlyną vandenį iš dizainerio Issey Miyake. Issey Miyake yra vienas labiausiai žinomų pasaulyje japonų (atsitiktinumas, kad pirkau juos Japonijoje, nes jie gaminami Prancūzijoje). Šiandien Issey Miyake jau 81 metai, gimęs Hirošimoje, mokęsis Tokijuje, Paryžiuje ir Niujorke, jis yra vienas garsiausių mūsų laikų mados kūrėjų. Jo mados namų kvepalai, ypač pirmieji „vyriškieji“ (kabutėse, nes nebūna vyriškų ir moteriškų), „L'eau d'Issey Pour Homme“, pasirodę 1994 metais, buvo revoliuciniai, apie juos kada nors norėsiu parašyti: praėjo ketvirtis amžiaus, o jie visiškai modernūs, citrusas su sudėtinga medžių kombinacija, sausi ir jaukūs, kaip tradicinis japonų namas.

„Mėlynojo vandens“, apie kurį kalbame šiandien, pavadinimas apgaulingas, nes tai visiškai nėra jūrinis kvapas, kaip daugelis galėtų spėti iš to pavadinimo ir iš giliai mėlynos buteliuko spalvos. Tai kvapas – kaip prisiminimas, kaip distiliuota atmintis, kaip krūminukė iš smegenų ir minčių, ir kvapas genialiai sustatytas taip, kad kiekvienam primins kažką savo. Jei priminė man, primins kažką ir jums.
Techniškai kalbant, tai medžio ir žolių kvapų labai sudėtingas kratinys, kur kiekviena sudėtinė dalis paslėpta taip, kad tenka uostyti ir galvoti, uostyti ir galvoti, kur čia kokie galai.

Kvapą sukūrė labai produktyvus ir žinomas prancūzų parfumeris Jacques Cavallier, kuriam priklauso tokia visuotinai žinoma klasika, kaip Yves Saint Laurent‘o „Opium pour Homme“ (1994), Bulgari „Aqua pour Homme“ (2005), absoliučiai genialūs ir nepamirštami Giorgio Armani „Mania“ (1999), kuriuos privalau nusipirkti, nes ką turėjau, tą išsipurškiau (tai buvo vieninteliai kvepalai, kuriuos purškėsi mano geras bičiulis ir kolega, persas iš Čikagos, ir jie man liko kaip žyma, kad jis buvo užėjęs į mano kabinetą, kada nors ir apie juos parašysiu), ir dar šis meistras sukūrė Giorgio Armani „Acqua di Giò pour Homme“ (1996), turbūt perkamiausius visų laikų kvepalus, kurie dominavo pasaulio lentynas gerus penkiolika metų, o kai nepirkdavo jų, tai pirkdavo kažką į juos panašaus. Pastarasis kūrinys – jazminai ir rozmarinas viršuje, kedras ir pačiuliai apačioje – tapo tokiu pat standartiniu kvapu, kaip „Tikiu į Dievą tėvą visagalį, dangaus ir žemės sutvėrėją“ yra krikščionims standartinė malda.

Tačiau dabar apie mėlynąjį vandenį iš Issey Miyake.

L'Eau Bleue d'Issey pour Homme
Foto: Andrius Užkalnis

Atsiveria puikiu, nuostabiu rozmarinu, neprinokusiais, rūgšiais laukiniais mandarinais, nasturtų žiedais ir kadagių uogomis. Toliau džiūva ir pasirodo pikantiškas imbieras ir palmarosa (tokia žolė, dar kitaip vadinama indiškuoju snapučiu, kvapas kaip labai santūrios šiaurinės rožės), ir galiausiai lieka pačiulis, sandalmedis ir kvapioji dedešva – tokia gėlytė, kuri kvepia muskusu.

Kompozicija tamsi, karti, sūri ir visiškai neromantiška ta tradicine prasme. Ne, šis kvapas apie senatvę ir praėjusią būtį, jis – kaip seno medinio namo palėpė labai karštą vasaros dieną, kai kvepia dulkės, senos knygos, į stirtas surišti žurnalai, išdžiūvusios vaistažolės, seni tapetai, jau beveik praradę spalvą, senas pasaulio žemėlapis ant sienos, spausdintas 1958 metais, ir daugelio jame esančių valstybių jau seniai nebėra, fotografijos chemikalai iš tų laikų, kai mama studijavo meninę fotografiją Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Čia, jeigu ką, aprašiau savo gimtuosius namus Kaune, Žaliakalnyje, kaip jie man atrodė tais laikais, kai buvau mažas Andriukas ir niekas, išskyrus mano amžinatilsį senelį, Juozą Marčiulionį, nežinojo, kokia manęs laukia didelė ateitis. Senelis klausydavosi „Amerikos balso“ per latvišką „VEF“ radijo imtuvą, o aš sėdėdavau ant aukšto ir skaitydavau senas knygas ir senus žurnalus vieną po kito.

Jeigu būčiau tada žinojęs, kad vienas mano darbų užaugus bus kvapus aprašinėti, pats būčiau nustebęs. Šie kvepalai yra genialūs. Taip kvepia išpilstyta į buteliukus atmintis.