Pauosčiau ir, Dieve mano, – tai nebuvo šiaip keista, lyg Dievo ranka lėtai nusileido iš dangaus ir pradėjo švelniai mane smaugti. Tai buvo tuo pačiu metu malonu ir kartu klaiku: kaip super-aukšta elektros įtampa, kuri, kaip sakoma, nėra pavojinga žmogui, šis kvapas buvo kaip tokia didelė nuodų ar narkotikų dozė, kuri nebegali būti pavojinga, nes tiesiog praeina kiaurai pro mane ir išnyksta kitoje dimensijoje.

Mes visi turime santykį su saldžiais kvapais. Dažniausiai tai neigiamas santykis. Labiausiai žmones erzina kvepalai, kuriuose išryškinta kokia nors saldi nata, dažniausiai vanilės. Kaip blogos atminties Thierry Mugler A*Men (1996) – vimdantis marozo sirupas, prakaituotas treningas ir sintetiniai marškinėliai. Arba Britney Spears Fantasy (2005), saldus kvailos paauglės šampūnas iš skardinio kiosko.

Šis straipsnis yra apie saldų kvapą, kuris yra tokia subtili chemija, kad palieka įaudrintas visas jūsų jusles, nuglamonėja labai nešvankiai ir verčia prašyti dar šio malonumo. Narkotikas? Taip. Nepadorus tokiu lygiu, kad vargu ar darbe galima taip kvepėti? Taip. Ar dažnai juo kvėpinuosi? Ne, nes negaliu visą laiką būti paskendęs tokios kvapnios erotikos debesyje. Man dar ir dirbti reikia; aš esu rimtas rašytojas. Be to, neįmanoma šituo aromatu kvepėti prieš valgant arba testuojant restoranus: jausmas toks, kad tik ką laižei desertą, po kurio jau daugiau jokio maisto neįmanoma valgyti.

Šie kvepalai iš prancūzų nišinių kvapų namų „Mancera“ (Lietuvoje 60 ml flakono kaina – apie 80 EUR) yra kaip visas saldumas, kurį jūs ragavote gyvenime, sulietas į vieną žaibą, kuris trenkia į nosį ir išsilieja į smegenis, kaip hormonų tornadas.

Mancera – Choco Violette
Foto: Andrius Užkalnis

Lietuvoje juos kai kur parduoda kaip „kvepalus moterims“, bet vyrai lygiai taip pat gali jais kvėpintis, žinoma, jei tik nėra kokie išskydėliai ar bailiai. Tas galvojimas, kad jie moterims, yra iš tos serijos, neva moterims labiau patinka saldūs kvapai, o vyrai tik dūmais, romu ir dyzelinu turi kvepėti. Toks rūšiavimas visų pirma pačias moteris žemina, lyg jos būtų kokios kvaišos, saldainių ir torčiukų kvapais viliojamos. Dažniausiai sakoma „čia toks moteriškas kvapas“, kai norima pasakyti, kad čia primityvus ar vienaplanis kvapas. Tai labai neteisinga.

Todėl Vakaruose juos parduoda kaip kvepalus ir vyrams, ir moterims. Nes ten jau XIX amžius, ne taip, kaip pas mus, kur keleiviai ploja, lėktuvui nusileidus. Šie kvepalai sukurti 2016 metais.

Šis kvapas, pagal oficialų aprašymą, atsiveria lazdyno riešutais, bergamote ir apelsinais (man ryškiausi visgi riešutai, o citrusai tik kontrastuoja), toliau – juodasis šokoladas ir našlaitės (pastarųjų man visai nesimato), o toliau – Madagaskaro vanilė ir baltasis muskusas.

Oficialusis aprašymas nieko nepasako. Tai kondensuotas pienas, suviręs ar sukepęs konditerijos gaminiuose, o užvis labiausiai – šviežiai iškepti sausainiai „Gaidelis“. Dar zefyrai, greitai apskrudinti ant laužo („toasted marshmallow“, kaip daroma Amerikoje – zefyrų gabalėlius veria ant šakelės ir palaiko virš liepsnos), saldūs sviestiniai spragėsiai („buttered popcorn“, jei kartais skaitytumėt šią apžvalgą ne iš Lietuvos, o iš Amerikos, iš kur ji rašoma – čia visų tų klasikinių skonių yra), vanilinė kola arba vanilinis gazuotas gėrimas „Dr Pepper“ – visa tai yra šiame buteliuke.

Šie kvepalai ne tik gali laikytis 2–3 dienas (retas ilgaamžiškumas), bet jie ir šaudo labai toli. Tai yra šedevras. Silpnų nervų žmonėms nebandyti.