Aš moku prisijaukinti net ir keistus kvapus, ir mano kolekcijoje yra visko, patikėkit. Bet šitie kvepia pasimetimu ir baime.

Šių kvepalų pavadinimas, angliškas veiksmažodis „būti“, nėra keisčiausias jų bruožas. Dar keistesnė jų istorija, nes ji yra apie tai, kad vyrai bijo būti palaikyti gėjais taip stipriai, kad purkšis ant savęs nors ir prosenėlės šampūną ir galės išsiteplioti tualetų valikliu.

Jau esu kalbėjęs, kad kvepalus į moteriškus ir vyriškus skirsto šiais laikais tik neišmanėliai. XX amžiaus viduryje Amerikoje buvo sugalvota, kad baikštiems vyrams, kurie bijo kvepėti ir kvėpintis, galima parduoti kvapo, jei pažadėsi jiems, kad jie ne gėjai. Kvepalams padarė „vyriškas“ etiketes ir pirmyn prekiauti.

Paskui buvo sugalvota, o jeigu mes sugalvotume „unisex“ kvepalus, tinkamus abiems lytimis iškart? Parduotume dvigubai daugiau ir pinigai plauktų upeliu. Kad kveopalai būtų belyčiai, kaip šakutė arba kaip svarstyklės (nėra vyriškų ar moteriškų svarstyklių). Ir taip prieš ketvirtį amžiaus buvo sukurti Amerikos mados namų „Calvin Klein“ kvepalai „One“ (vienas).

Švelnūs citrusiniai viršuje, muskato riešutas viduryje, neįkyrus medis apačioje – jie tapo pirmaisiais sėkmingais „unisex“ kvepalais, atnešė gamintojams šimtus milijonų, bet gamintojai vis dar nebuvo patenkinti. Nes kvepalus pirko daugiausia moterys. Vyrai vis dar bijojo: kaip čia taip, jei jie ir boboms tinkami, ar nebus čia taip, kad tie kvepalai mus gaidžiais padarys? Vyrai abejojo ir nerimavo.

Ir tada mados namai davė užduotį parfumerijos kūrėjams (o konkrečiai – juos kūrė amerikietė Ann Gottlieb, pagarsėjusi neišskirtiniais kvapais, kurie uždirbo milijonus, nes pataikė masėms: jei žinote Axe dezodorantus, tie kvapai yra jos darbas) – sukurti tokius kvepalus, kad vyrams neatrodytų bobiški, ir kad moterys irgi nebrokintų.

Ir taip atsirado šis monstras, „Calvin Klein Be“, kuris yra parfumerinis chaosas ir nesąmonė, atrodo, kad viskas buvo sukratyta atsitiktinai, bet diedai jau pirko ir šitą, juo labiau, kad rinkodara ėjo per žmones kaip asfalto volas ir traiškė visus savo kelyje.

Lietuvoje juos galima šiandien nusipirkti už 20-30 eurų, Amerikoje aš pasiėmiau 100 ml buteliuką už 17 dolerių plius Kalifornijos mokesčiai (tai galų gale išeina apie 17 eurų), ir tai tokie maži pinigai, kai galima eksperimentuoti.

Kvepalai prasideda, įpusėja ir baigiasi baltuoju muskusu, ir tai yra močiutės spinta, tetos Janinos šampūnas jos vonioje, senas rusiškas dezodorantas pas babą, toks vimdantis kratinys iš kvapų, kad galvoji, Dieve Dieve, nejaugi kažkas tokius specialiai kūrė?

Atsiveria kvapas muskusu, o fone – šiek tiek džino (kadagio uogos ir mandarinai, kurie tuoj pat nurungiami lauk), viduryje atsiranda persikai ir muskusas vis tiek dominuoja, ir, galiausiai, baziniame nudžiūvime yra opoponaksas (toks smilkalų giminaitis, tik saldesnis ir švelnesnis, kaip sirupas), tas pats muskusas, kuris niekur nepasitraukia, ir dar tonkauogės, kurias aš vos užčiuopiu, nors ir uostau penkiasdešimtą kartą.

Tai chaosas, ir nelabai geras. Ar tai parfumerio darbas, ar močiutė Stanislava tiesiog sumaišė viską, ką turėjo, ir gavo tokį niekinį kvapą – gal jūsų šampūnas taip smirdi, o gal jūs kambarių seniai nevėdinote, o gal čia jūsų skalbimo milteliai? Gal tai kilimo valymo priemonė? Negaliu pagauti nieko patrauklaus tame kvape, tai kratinys, be kurio galėčiau apsieiti, ir prie kurio nesinori grįžti. Fu, koks absurdas.

Pamoka jums visiems: kartais komercinę sėkmę pasiekia dalykai, kurie jums visai nemalonūs, be charakterio ir be žinutės, ir šie kvepalai yra vieni iš tokių dalykų. Jie yra apie nieką, bet jų turbūt buvo parduota šimtai milijonų flakonų, ir jie yra labai smagiame juodame buteliuke. Garbės žodis, aš juos purškiau ir bandžiau daug ir atkakliai. Norėjau rasti jų gerąsias puses. Neradau. Nepirkite šitų kvepalų.

Andrius Užkalnis rašo apie kvepalus ir apie maistą http://www.laukineszasys.com.