Miegas man tapo labiau hobiu, o ne kažkuo įprastu, maistą rinkausi pagal tai, ką galima suvalgyti greitai ir neatsitraukiant nuo stalo, o keli buteliai alaus vakarais padėdavo „atsipalaiduoti“ po streso tuo pat metu vystant savo verslą.
Žodžiu, svoris augo, o aš pasiteisinimų tam turėjau pakankamai. Tačiau ta 100 kilogramų riba buvo ženklas, kad jau viskas, susiimti privalau dabar. Kai pradėjau domėtis būdais sulieknėti, ketogeninė dieta jau tada papuolė į mano akiratį, bet pasiskaitęs apie ją nusprendžiau pradėti nuo būdų, kurie man pasirodė lengvesni.
Nusprendžiau keisti blogus įpročius geresniais ir tai daryti palaipsniui: pirmiausia, pusryčių sumuštinius pakeičiau kiaušiniais, tuomet po dviejų savaičių atsisakiau įpročio gerti kolą kelis kartus per dieną. Vien šių pokyčių pagalba per pirmąjį mėnesį atsikračiau penkių kilogramų. Pradėjau kasdien vesti sūnų į mokyklą ir pasiimti iš jos – kiek daugiau nei tris kilometrus į vieną pusę keliaudavau pėsčiomis ir tai man padėjo numesti dar penkis kilogramus per mėnesį. Jaučiausi pasirengęs sugrįžti į sportą, tad pradėjau boksuotis rytais keturis kartus per savaitę.
Palaipsniui per keturis mėnesius atsikračiau 20 kilogramų – buvau savimi labai patenkintas, bet norėjau numesti dar maždaug penkis kilogramus, o kaip tik tada svoris ir nustojo judėti. Tada ir nusprendžiau, kad pagaliau atėjo metas keto dietai, kuri taip giriama dėl greitų rezultatų. Tai, kad yra dieta, kuri paskatins mano kūną energijai deginti turimas riebalų sankaupas atrodė, kaip genialus planas atsikratyti tų perteklinių riebalų ant pilvo.
Keto dieta pagrinde susideda iš vištienos, kiaušinių, riešutų, sūrio – taip maitintis, kaip man tada atrodė, tikrai galėjau. Pasirinkau standartinį keto dietos planą, pagal kurį 75 procentų kalorijų turėjau gauti iš riebalų, 20 procentų iš baltymų ir likusius 5 procentus – iš angliavandenių.
Pirmosiomis dietos dienomis jaučiau, kad man šiek tiek trūksta energijos, bet tai atrodė normalu. Galų gale, už lango pilka, dienotvarkė įtempta, o net ir sunkesnių treniruočių dienomis kartais jausdavausi labiau pavargęs nei kitomis. Tačiau nuo keto dietos taip pradėjau jaustis kas dieną. Be to, keistai jaučiausi valgydamas tokius kiekius sviesto ir aliejaus, kiek tekdavo valgyti, kad suvartočiau reikiamą riebalų kiekį.
Mano galvoje buvo įdiegta mintis, kad sviestas – tikrai nesveika, tad staiga didelį gabalą jo dėti į viską ir prie visko atrodė keista. Žinojau, kad darau tai, kaip reikia, bet nesijaučiau tvirtai, kad tos mitybos taisyklės tikrai tokios teisingos. Tačiau siekiau rezultatų ir maitinausi kaip reikėjo, nes šioje dietoje visų svarbiausia yra pasiekti tinkamą riebalų ir baltymų santykį – jeigu valgai daugiau baltymų ir mažiau riebalų nei rekomenduojama, ketozės, per kurią dega riebalai, nepasieksi. Su angliavandeniais reikia būti labai atsargiam – mano dienos norma buvo vos 50 gramų, o tokią ribą pasiekdavau labai greitai, pavyzdžiui, suvalgydamas pusę brokolio per dieną prie mėsos ir įsimetęs vieną bananą į savo baltyminį kokteilį. Ketogeninės dietos taisyklės paprastos ir aiškios, tačiau griežtos.
Per pirmąją savaitę numečiau keturis kilogramus, tai džiugino, tačiau pati dieta pradėjo kankinti. Ketvirtą dietos dieną nuo minties apie aliejų mane pykino, jaučiausi tragiškai, negalėjau susikaupti, trūko energijos. Ieškodamas motyvacijos internete suvalgyti daugiau riebalų, supratau, kad mane ištiko „keto gripas“.
„Keto gripas“ – tai ne visai tikras gripas, tačiau simptomai yra bjaurūs ir primena gripą. Didžiulis nuovargis, galvos skausmas, pykinimas tampa įprastais palydovais. Sužinojau, kad tada, kai kūnas pereina nuo įpročio energijai naudoti angliavandenius į įprotį energijai naudoti riebalus – t.y. ketozę, kūnui gali prireikti net kelių savaičių prie šių pokyčių prisiderinti, o būtent tada ir ištinka „keto gripas“. Su juo susidurti „pasiseka“ ne visiems, bet mane šio gripo požymiai užklupo labai stipriai. Prie to, ką jau minėjau, prisidėjo nemiga ir vidurių užkietėjimas. Pastarasis taip pat dažnas keto dietos palydovas, nes valgoma labai mažai ląstelienos turinčių produktų – na, bent jau aš jų valgiau nedaug, nes angliavandenių dienos normą viršyti yra labai lengva. Dėl to rekomenduojama dienos angliavandenių porciją gauti iš tokių daržovių, kurios turi daugiausiai ląstelienos, bet ne visuomet tai pavykdavo.
Pradėjau ieškoti pagalbos: kalbėjau su treneriu, ieškojau informacijos internete. Pasiduoti dar nesiruošiau, nes turėjau užsibrėžtą tikslą, kurį norėjau pasiekti, be to, žinojau, kad „keto gripas“ – laikina fazė, kurią tiesiog turėjau ištverti. Tačiau mano produktyvumas šiuo laikotarpiu labai smuko, nes tapo labai sunku susikoncentruoti, net paprasčiausi darbai pareikalaudavo kur kas daugiau pastangų nei anksčiau. Tas tikrai nervino – turiu savo verslą ir komandą, darbe turiu būti tikslus ir aiškaus proto, spręsti problemas, o ne mindžiukuoti vietoje. Prie viso to prisidėjo dar ir galvos skausmai – ne šiaip „truputį nemalonu, bet galiu dirbti“ skausmai. Skausmas galvoje ir kakle būdavo toks, kad viduryje dienos kelis kartus bėgau iš ofiso namo ramiai pagulėti.
Galvos skausmų priežastis yra dehidratacija ir išsibalansavę elektrolitai, dėl to laikantis keto dietos patariama gerti daugiau vandens, tinka ir elektrolitų gausūs sporto gėrimai, kurie turi mažai angliavandenių. Dehidratacija ir elektrolitai, pasirodo, yra ir nuolatinio pykinimo priežastis – o aš maniau, kad tai kyla dėl to, kad mane taip erzino mintis apie dar daugiau riebalų.
Rezultatai:
Keto dietos laikiausi mėnesį, per jį man nukrito dar aštuoni kilogramai. Svorio prasme, savo tikslą pasiekiau, bet gerai nesijaučiau – atrodė, kad prarandu raumenis, nuolatos trūko energijos, jaučiausi senas ir nevykęs. Ištvėriau mėnesį ir man to pakako, keto dietos pabaigą atšvenčiau išgerdamas visą butelį saldžių sulčių nuo kurių kaipmat pasijaučiau geriau ir energingiau. Gal tai buvo psichologinis efektas – jaučiausi išsilaisvinęs iš keto rėmų.
Sugrįžus prie įprastos mitybos (tiesa mano „įprasta“ mityba dabar yra tiesiog sveika subalansuota mityba, o ne sumuštinių ir limonado režimas, kurio laikiausi kai svėriau visą centnerį), sugrįžo ir trys numesti kilogramai, tačiau ne daugiau. Galvoju, ką dedu į burną ir ką tai man suteiks, sportuoju ir toliau tvirtinu kūną. Dabar suvartojamas kalorijas kontroliuoju laikydamasis protarpinio badavimo – jaučiuosi, kad pasirinktas mitybos būdas yra mano gyvenimo dalis, o ne mano gyvenimo valdovas.
Apibendrinant, neprieštarauju keto dietai, bet man ji netinka ir kartoti jos nenorėčiau. Nesakau, kad ji bloga, tiesiog, supratau, kad man tai netinka. Kol domėjausi įvairiomis dietomis, kažkur perskaičiau mintį, kad sveikata ir gražus kūnas – tai ne galutinis tikslas, bet kelionė. Tuo metu buvau susikoncentravęs į kilogramus, kuriuos turiu numesti, tad tai manęs nepalietė. Tačiau dabar, kai atradau malonų būdą palaikyti norimą svorį, pasakiau sau: jeigu gražus kūnas ir sveikata iš tiesų yra kelionė, aš noriu mėgautis kiekvienu jos žingsniu.
