Dabar turiu. Pažiūrėkite į paveiksliuką, įsitikinsite. Štai jie, man skirti ir mano dvasia alsuojantys. Norite būti truputėlį tokie, kaip Užkalnis? Norite alsuoti mano ironija, sarkazmu, kūrybiškumu, energija ir polėkiu? Galite pasipurkšti.

Šį tekstą rašau 2019 Vilniaus knygų mugės dienomis. Šeštadienį, kai portale DELFI pasirodys šis tekstas, aš stovėsiu ten ir bendrausiu su skaitytojais – ir, kaip ir kiekvieną dieną, būsiu atsinešęs kvepalų pauostymui. Šiuos kvepalus irgi atsinešiu. Aš pradėjau nešiotis su savimi kvepalus iš savo kolekcijos ir siūlyti juos uostyti ir purkštis žmonėms. Nei parduodu, nei reklamuoju. Kai kurių iš tų, kuriuos atsinešu, net nėra Lietuvoje pirkti. Arba nebėra pirkti apskritai. Čia tiesiog mano toks būdas bendrauti (jeigu leistų mane į „Litexpo“ su puodais ir keptuvėmis, virčiau ir kepčiau savo koldūnus ir duočiau visiems ragauti ten pat, tarp knygų ir žurnalų).

Kvepalų uostymas prie pašnekesio Knygų mugės svečiams patiko. Tai mano naujas sumanymas. Nes visada privalau turėti naujų sumanymų.

Le Labo Santal 33 nėra man sukurti kvepalai. Ne, „Užkalnio kvapo“ dar reikės palaukti. Tiesiog jie kiekvieno pirkėjo vardą užrašo ant etiketės. Kai už 100 ml buteliuką sumoki 228 EUR (tokia yra kaina Lietuvoje), tai gali tikėtis, kad dar papildomai pabučiuos į skruostą ir švelniai pakasys pakaušį.

Le Labo Santal 33
Foto: Andrius Užkalnis

Tai kvapas, kuris nuo jo sukūrimo 2011 metais Amerikoje tapo toks kultinis ir visur esantis, kad pasidarė pažįstamas, kaip 20 dolerių kupiūra. Kai kurių kritikų nuomone, jis tapo savo sėkmės auka, nes JAV – jei tik turite pinigų – nuo jo neįmanoma pabėgti. Juo kvepia brangūs viešbučiai ir turtingų bendrovių priimamieji, direktorių tarybos kambariai ir žmonės, kurie nesirenka kvapo, kad parodytų savo individualumą: atvirkščiai, tai kvapas, kurį žmonės per septynerius metus įprato rinktis kaip žymę, kaip antspaudą pase, kaip viešai dėvimą ženklą, kad gyvenimas pavyko.

Šį kvapą sukūrė vienas garsiausių pasaulio kūrėjų, vokietis, užaugęs Paryžiuje, vardu Frank Voelkl. Šis jo sukurtas kvapas pranoko pats save: romantiška idėja apie laukinių vakarų esenciją tapo epochos simboliu, kaip prieš trejetą dešimtmečių juo tapo Davidoff Cool Water, kvepiantis šaltu vandeniu, arba vėliau – Giorgio Armani Acqua di Gio, dvelkiantis kone standartiniu citrusų ir lengvo medžio mišiniu (tik abu pastarieji kvepalai buvo žymiai labiau prieinami savo kaina).

Juo kvepia brangūs viešbučiai ir turtingų bendrovių priimamieji, direktorių tarybos kambariai ir žmonės, kurie nesirenka kvapo, kad parodytų savo individualumą: atvirkščiai, tai kvapas, kurį žmonės per septynerius metus įprato rinktis kaip žymę, kaip antspaudą pase, kaip viešai dėvimą ženklą, kad gyvenimas pavyko
Andrius Užkalnis

Kam skirti: šie kvepalai yra, kaip ir visi modernūs kvapai, skirti ir vyrams, ir moterims, tačiau aliuzija į laukinius vakarus, degančius laužus, uolas ir gamtą galbūt labiau patrauks ne tuos, kas ieško citrusų ir gėlių lengvumo.

Trūkumas: kai kas sakys, kad tai – kaip „namų kvapas“. Kambario purškiklis. Ir jie nebus neteisūs: Le Labo gamina ir panašų namų kvapą. Dar vienas trūkumas bus universalumas: Lietuvoje gal dar ne, bet Amerikoje šis kvapas yra toks privalomai visų pasirenkamas, kaip telefonas „iPhone“ arba nešiojamas kompiuteris su obuoliuku.

Jei nuo jo svaigstate, būsite vienas iš dešimčių milijonų, kas nuo jo svaigsta. Kai vienas amerikiečių kritikas parašė: „aš noriu, kad visas mano gyvenimas kvepėtų kaip Santal 33“, niekas nesistebėjo. Milijonai žmonių iškėlė rankas į viršų ir suošė: „mes irgi, mes irgi“.

Tačiau dabar vėl ir vėl pasipurškiau ir galvoju, kad kai kvapas toks tobulas, velniop individualumą. Duokite dar vieną buteliuką, nes kai šitas baigsis, aš būsiu prie jo pripratęs, kaip prie narkotikų. Kas žmonėms darosi nuo šio kvapo, galite spręsti pagal tai, kad gamintojas siūlo puslitrio butelius už 995 dolerius, ir žmonės perka. Pamišimas.

Projekcija ir išsilaikymas: itin geri. Čia nėra greitai nublankstančių citruso natų. Medis ir dūmas lieka itin ilgai.

Kvapas: lengva nata – tik šie tik iriso (vilkdalgio), o toliau – Australijos sandalmedis (savo kvapu sūresnis už Indijoje ar Šri Lankoje augantį), muskusas, kedras, kardamonas (vos jaučiamas, nes medis viską dominuoja), oda ir papirusas.

Jis kvepia laužo dūmais (ir ši nata man maloniai priminė kažkada Prancūzijoje sukurtą „Lietuvos kvapą“, tik aname buvo dar ir gėlių saldumo, ne tik sukilėlių ir barikadų laužai). Tikriausiai tai laužas kažkur bekraštėje Amerikos vakarinės dalies lygumoje, tarp uolų, kur kaubojai ir mustangai. Kvepalų įkvepimas buvo senosios reklamos, kurių šiandien jau nebepamatysi, rodančios išgalvotą „Marlboro šalį“ (Marlboro country). Tas reklamas šiandien gali pamatyti tik archyvuose (jos rodė kaubojus ir reklamavo cigaretes), tačiau įkvepimas nesusijęs su rūkymu – tabako šiuose kvepaluose nėra net užuominos, ir tie žmones, kurie kvėpinasi šiuo kvapu, arba niekada nerūkė, arba seniai metė.

„Marlboro vieta“ (Marlboro point) yra prie miestelio, kuris vadinasi Moab, Jutos valstijoje, artėjant prie Kolorado sienos – ten yra garsiosios raudonos uolos, matytos tūkstančiuose nuotraukų, ir net du nacionaliniai parkai. Santal 33 supylė tą vaizdą ir jausmą į buteliuką, ir taip sėkmingai, kad, panašu, net patys nesitikėjo.

Be dūmų, laužo ir senos odos, čia dar lentpjūvė ir staliaus drožlės. Medinis namelis kalnuose iš kedro rąstų, degantis židinys, pavargę po ilgos dienos kalnuose keliautojai, odinis kelioninis krepšys, ir naujų kelionių nuojauta.

Kvėpinkitės atsakingai. Sykį pabandę ir pamėgę (o pamėgs ne visi, nes aš niekada nesakiau, kad tai kvapas kiekvienam), atprasti ir pamiršti nebegalėsite niekada.