Tatuiruotės pasidarė įvairiaspalvės. Tatuiruotės pasidarė netgi baltos. Tatuiruotės pasidarė reljefinės. Tatuiruotės pasidarė įmanomos rasti netgi pačiose netikėčiausiose mūsų kūnų vietose. Tačiau tatuiruotės neprarado vienos savo ypatybės – jos vis dar tebėra atgrasios.
Aš žvelgiau į tatuiruotas virėjo rankas ir negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad tos rankos yra nešvarios. Aš suvokiau, kokią didelę reikšmę turi tam žmogui anie mėlyni piešiniai ir simboliai, tačiau pjaustomo kumpio skonį taip atrodančios rankos šiek tiek gadino. Kaip gadina kiekvieno patiekalo skonį tatuiruotos bet kurio padavėjo rankos. Jos tiesiog nedera prie estetiško maisto vaizdo, kaip nederėtų prie lainerio šturvalo ir pilotas, mūvintis vienomis trumpikėmis ar apkramtyti nagai prie moters rankų, darančių mums manikiūrą (kad ir kaip patogu jiems patiems tai bebūtų).
Vertinant demokratiškai, tatuiruotės, žinoma, yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Tačiau jos tampa ir kiekvieno mūsų asmeniniu reikalu prieš mūsų pačių valią, nuolat šmėkščiodamos mums prieš akis – ant padavėjų ir oficiantų rankų, sporto salėse ir baseinuose apnuogintų kūnų, merginų nugarų ar užpakalių paplūdimiuose ar miestų gatvėse.
Mes suvokiame, kad tūkstančiams žmonių užrašai ir santrumpos kirilica (pavyzdžiui „Sever“ ar DMB), beprasmiškos datos (1974.08.15), visi tie inkarai ir undinėlės, rožės ir drakonai, pikų tūzai ir kolibriai, drugeliai ir hieroglifai turbūt turėjo ar turi jų nešiotojams didelę reikšmę, tačiau mes, netatuiruotieji esame priversti jiems jausti nevalingą užuojautą („ar tikrai tau to reikėjo?“), pašaipą („nejaugi tų hieroglifų reikšmė negalėjo būti išreikšta lietuviškais rašmenimis?“), nusistebėjimą dėl piešinio pasirinkimo („delfinas???“), gailestį („kiek kainuos to drakono pašalinimas, kai jis atsibos?“), nerimą dėl hepatito C, ir visais atvejais neišvengiamą nuojautą dėl nenumaldomai artėjančių moralinių pagirių, ištinkančių kiekvieną tatuiruotąjį.
Vardan kokio tikslo žmonės kankina savo kūnus tatuiruodami juos banaliais piešinukais? Vardan saviraiškos ir maišto, meno ir prisiminimų, – taip atsakytų bet kuris ištatuiruotasis. Retas pripažįsta, kad tai tik mados ir iracionalaus jaunatviško emocijų protrūkio reikalas. Kadaise tatuiruotės buvo estetinis žemesniųjų visuomenės klasių simbolis, tačiau sportininkai ir muzikantai, „Spice Girls“ ir Davidas Beckhamas tatuiruotes pavertė „cool“ žmonių atributu.
Prieš šimtus metų tatuiruotės buvo primityvių barbarų ženklas, pabrėžiantis priklausomybę tam tikrai genčiai ar kastai. Šiandien tatuiruotės turi visiškai priešingą paskirtį – jos neva pabrėžia jų nešiotojo individualumą. Tačiau tai slepia ir amžiną asmenybės išskirtinumo paradoksą.
Milijonai žmonių pasaulyje nešioja tą patį delfiną, rožę ir hieroglifą – juk ne jūs vienintelis išsirenkate tatuiruotę iš to paties katalogo? Visi tie maištininkai, kovojantys prieš konformizmą savo tatuiruotėmis neišvengiamai pavirsta tų pačių maištininkų masės dalimi, t.y. vėl tais pačiais konformistais. Tad, visų pirma, jei norite būti tikra asmenybe, nesidarykite tatuiruotės – ją turi kiekviena vidutinybė.
Nes būtent čia ir slypi tikrasis atsakymas, kodėl žmonėms buvo ir yra reikalingos tatuiruotės. Būtent tatuiruotė yra vienintelė galimybė vidutinybėms palikti nors kokį pėdsaką šiame gyvenime, nes kitokio palikti jie dažniausiai tiesiog neturi jokių kitų galimybių. Ką žmonės įprasmina darkydami savo kūnus? Malonias emocijas? Pasiekimus gyvenime? Savo kūno grožį? Sukurtą verslą ar meno kūrinį?
Ant užpakalio ištatuiruotas drugelis nėra nei olimpinis medalis, nei poezijos tomelis, nei Nobelio premija ar apvali sumelė banko sąskaitoje. Kvaila būtų tatuiruotes laikyti išdidumo, garbės ar pasididžiavimo simboliais. Kur kas logiškiau būtų jas laikyti jaunatviško paikumo, skubotų sprendimų ir nepamatuotų ambicijų ženklais.
Didžiausia bėda yra ta, kad žmonės mano, jog tatuiruotės gali ką nors pagerinti. Ir greitai suvokia, kad pasidaryta tatuiruotė dar niekada nieko nepagražino. Ar Angelina Jolie būtų nors kiek negražesnė, jei jos kūnas nebūtų panašus į prastai besimokančio moksleivio juodraštį? Ar Davidas Beckhamas atrodytų bjauriau, jei jo kūnas neprimintų automobilių padangų raštais išmarginto grindinio? Ar žmonės mažiau mylėtų Lietuvos krepšininkus, jei jų kūnai neatrodytų tarsi buvusių kalinių, besistengiančių integruotis į padorių žmonių visuomenę?
Ar aš pradėjau labiau gerbti padavėją už tai, kad jo rankos išmargintos keistais mėlynais priešiniais? Žinoma, ne. Nes ne tatuiruotės daro žmogų gražiu. Žmogų gražiu daro jo laikysena, elgesys ir požiūris į jį supantį pasaulį.
Tekste pateikta subjektyvi autoriaus nuomonė.
