Kiek dėmesio skiriate rūbams, spintai? Prieš eidamas į renginį dėvite tai, su kuo pats geriausiai jaučiatės, ar kreipiatės į stilistus?

Mano stilistė yra Fausta, ir aš ja pasitikiu. Jos visi geri sprendimai, o viskas, kas nepatinka, yra mano pasirinkimai. Aš nesirengiu taip, kaip geriausiai jaučiuosi, nes tai būtų negražiausias variantas.

Dėviu tai, ką parenka ir užsako Fausta
Foto: Fausta Marija Leščiauskaitė

Pavyzdžiui, koks variantas tai galėtų būti? Geriausiai jaučiatės su treningais ar kuo?

Pirmąsyk kalbu apie tai, ko neaptarinėjau 30 metų. Man lengviausiai ranka tiesiasi į laisvus, apdribusius drabužius, per didelius marškinius, kabančius džinsus ir panašius dalykus, kurie tikrai nepuošia. Gal tai prisiminimas iš tų laikų, kai buvau žymiai didesnių gabaritų ir tai bandydavau slėpti dar didesniais drabužiais.

O šiaip aš esu žodžių, o ne vaizdo žmogus. Dalis mano išvaizdos pasirinkimų yra, žinoma, skirta šokiruoti arba erzinti. Aš esu aktorius, vaidmuo, personažas – tikrojo Užkalnio juk beveik niekas nepažįsta.

2009 metai, Londonas
Foto: Simon Rozas

Suprantate, yra daug žmonių, kurie manęs nemėgsta ir kuriuos aš mėgaujuosi siutindamas. Čia kaip į pietus su Dalai Lama ėjau apsivilkęs odinę striukę. Esu tikras, Jo Šventenybei tai nebuvo svarbu, o mano pasirinkimas pakraupino daug kvailių. Tai ir gerai. Kaip ir tada, kai kažkada prodiuseris Laurynas Šeškus atėjo į renginį apsivilkęs kostiumu ir sportbačiais. Žmoneliai kraupo ir spjaudėsi tulžim. Jiems pavydu, kad jie taip negali. Turbūt yra gana liūdna, kai negali rengtis, kaip norisi. Nabagėliai.

Visas tas biuro planktonas, įvilktas į savo pigius kostiumus ir pasirišęs kaklaraištukus – daug dirbau, kad galėčiau nebūti, kaip jie. Kalifornijoje vienas mano draugas yra nekilnojamojo turto agentas. Jis ateina į darbo susitikimus ir pasitinka klientus su šortais. Amerikoje tai yra retas dalykas. Čia man yra idealas: žmogus rengiasi, kaip nori.

Iš to, ką matėte keliaudamas – ar tiesa, kad labai turtingi žmonės visai nebūtinai taip ir rengiasi? Populiaru įsivaizduoti, kad milijonieriai vilki aukso siūlais siūtais kostiumais net į priešpiečius.

Vakarų kultūroje, kuo turtingesnis žmogus, tuo jam mažiau rūpi tai signalizuoti savo apranga (kitaip yra, pavyzdžiui, Kinijoje ar Indijoje, kur būtent labai mėgstamas būtent jūsų minimas auksas). Geriausias pavyzdys man buvo Naujųjų metų vakarienė restorane Kalifornijos šiaurėje, prie Tahoe ežero: tos vietos yra tarp brangiausių pasaulyje, ten atostogauja žmonės, kurie turi galingiausias korporacijas, bet ateina apsivilkę paprastais megztiniais ir džinsais. Todėl galiu drąsiai sakyti, kad rengiuosi gyvenime kaip tikras milijonierius.

Turite vienus legendinius marškinėlius – SQUAD UP. Ir žmonės spėlioja – vienerius ar dešimt tokių pačių porų... Kokia jų istorija?

SQUAD UP buvo vieni, jie jau baigė gyvenimo kelią, man jie labai patiko, nes nusipirkau juos 2017 metais Kalifornijoje, kai po intensyvaus sportavimo vasaros netekau daug svorio.

Andrius Užkalnis

Istorija apie legendinius drabužius yra paprasta. Palyginti su tuo, kaip dažnai mano nuotraukos pasirodo „Delfi“, aš einu fotografuotis gana retai. „Delfi“ fotografas padaro visą galeriją nuotraukų, ir paskui žmones mato tuos pačius marškinėlius kelias savaites ar net mėnesius, ypač jei būnu išvažiavęs, o aš daug gyvenu užsienyje, ir jiems atrodo, kad aš turiu vienus ir visąlaik su jais. Jie mato mano fotosesiją ir galvoja, kad žino mano gyvenimą. Ne, jūs nežinote mano gyvenimo ir nepažįstate manęs, čia tik tai, ką aš jums parodau. Aišku, einu fotografuotis su tais marškinėliais, kurie man smagūs.

Los Andžele yra viena „Nike“ išparduotuvė, kur man Fausta pririnkdavo marškinėlių. Žinote, man sunku paaiškinti, kaip man yra nesvarbu mano drabužiai: aš juk visada būsiu Užkalnis, aš galiu nors ir bl*t gėlėtą suknelę apsivilkti. Esu tikrai didesnis už gyvenimą ir mano įvaizdžio man poliruoti netenka.

Man penkiasdešimt vieneri metai, aš rengiuosi, kaip noriu, gyvenu, kur noriu, užsiimu mėgstamiausiomis veiklomis – nežinau, ar jūs norite man pavydėti ar dar ką nors galvojate, bet aš manau, kad man gyvenimas pavyko, ir kitokios nuomonės manęs nedomina.

Apie mūsų fotografus visi taip gražiai atsiliepia – jiems fotografuojant visi išeina labai gražūs.

„Delfi“ dirba keli fotografai. Andrius Ufartas yra labai mėgstamas moterų tarpe, nes moka parodyti jas taip, kaip jos pačios nori atrodyti (manęs fotosesijose jis nėra fotografavęs, gal reikės pabandyti, ir aš gausiuos gražus), Šarūnas Mažeika parodo mane tokį šaltoką, niūroką, ir man labai patinka ta versija.

Visi Delfi fotografai mato fotografuojamą žmogų vis kitaip
Foto: Josvydas Elinskas

Josvydas Elinskas parodo mano džiaugsmingąją pusę. Anksčiau mane labai mistiškai ir teatriškai fotografavo Mindaugas Ažušilis, kai dar dirbo „Delfi“, o jau kelerius metus mane dažniausiai fotografuoja Domantas Pipas, kurio darbai yra tokie išmanūs, kad sugeba parodyti mane tokį, kokio aš savęs ir pats nesuprantu. Daugeliui atrodo, kad Užkalnis apie viską aiškina, visur bruka nuomonę, nors iš tikrųjų aš turiu daugiau klausimų, negu atsakymų, ir tą mano nuolatinį nerimastingumą Domantas pagauna stebuklingai.

O jūs pats labiau mėgstat fotografuoti vietas/daiktus ar žmones? Jei rašytumėt apie save – kaip pavadintumėt savo fotografijos stilių?

Žmonių labai nemoku fotografuoti, tiksliau, nemoku taip, kad jiems patiktų mano nuotraukos. O daiktus kartais sekasi parodyti, gal todėl, kad sustoju prie detalių, pasižiūriu gilyn – ten, kur kiti nelabai pastebi. Mano fotografijos mokytojas Ken Rockwell iš Kalifornijos yra sakęs, kad tapyba dažnai sudeda į drobę visko kuo daugiau, o fotografija yra toks menas, kai atvirkščiai, meti lauk viską, kas nereikalinga. Kai rodoma viena detalė, kuriai tenka visas dėmesys, ji nuo to pradeda skambėti.

Koks jo paties fotografijų stilius?
Foto: Gabriel Khiterer

O džinsų firma – svarbu? Yra kokia nors firma ar parduotuvė, kurios džinsų ar kitų dalykų niekad nedėvite ir ten net neieškote?

Iki visų karantinų man labai patikdavo „Diesel“, kurių geriausios ir didžiausios parduotuvės yra Amerikoje. Nors jie brangoki, po kelis šimtus dolerių, bet tikrai visada ten kažką rasdavau. Kai vėl grįšiu į Ameriką, pirksiu vėl.

Esu turėjęs ir „Levi’s“, ir „Timberland“, ir kitokių, pirkau kažkokių Italijoje, neprisimenu jau. Trinu juos gana greitai, nes daug vaikštau ir daug skalbiu, bet man tai ne kolekciniai vienetai, tiesiog sunešioji ir užsisakai naujų. Gal jums nuskambės arogantiškai, bet aš net nežinau, kiek jie kainuoja. Fausta užsako, parenka, jei kas netinka – išsiunčiame atgal. Aš tikrai labiau domiuosi sūriu ir vynu negu drabužiais.

O tokio sąrašo, kad niekada nesirengsiu iš tos ar kitos parduotuvės, neturiu. Gal tik niekada nedėvėčiau džinsų su komunistine simbolika arba Putino portretu ant kišenės, bet manau, kad tokių šiais laikais jau mažai kas dėvėtų.

Akinius žinomas vyras pradėjo nešioti neseniai
Foto: Andrius Užkalnis

Esat minėjęs, kad niekada neturėjote „Puma“, „Vons“ ir „Karhu“ kedų. „Puma“ vienu metu buvo labai populiari – nesusigundėte? Ir kodėl nesužavėjo „Reebok“?

Tikrai tiesa; tiesiog nepakliuvo po ranka. Mano didelė koja, 47,5 dydis, tai riboja. „Karhu“ yra nuostabus suomių dizainas, deja, jie nelabai ką turi pasiūlyti mano letenai.

„Puma“ – tiesiog nieko neradau, gal ir labai neieškojau. „Reebok“ – kažkaip taip gavosi, kad nepirkau. Jokios ideologijos. Vieną žiemą gyvenome Manhattan Beach miestelyje, Kalifornijoje, kur yra „Sketchers“ namai ir jų parduotuvė numeris vienas, kur būna retų modelių, kurių negausi niekur kitur pasaulyje. Ten esu kelias poras pirkęs, labai patiko.

Bet tai buvo tiesiog parduotuvė prie namų. Įsivaizduokite, jei prie jūsų namų yra pagrindinė „Prada“ rankinių parduotuvė ir miestelyje yra jų gamykla. Turbūt irgi eitumėt ten, o gal ir ne. Bet „Sketchers“ dar rodos turiu kažkokią ypatingą nuolaidą, nes, kaip vietinis, ten daug pirkau.

Nieko neturiu nė prieš vieną prekės ženklą, tiesiog šiaip „Nike“ ir „Adidas“ lengviausiai man prilimpa. Aš labai mėgstu viską pirkti greitai ir kuo mažiau matuotis. Kadangi jaunystėje šiek tiek dirbau batsiuviu, išmanau apie kurpalius ir viršdalių geometriją, žinau, pavyzdžiui, kad mano gana aukšta keltis, ir truputį įsivaizduoju, kas man bus smagu. Aš labai daug vaikštau, šimtus kilometrų kiekvieną mėnesį, ir tikrai labai pasijunta.

Kiek maždaug stengiatės nueiti per dieną ir ką veikiate eidamas – klausotės muzikos, rašot telefone? Kadangi daug vaikštote – kurie kedai žavi ir geriausiai tinka vaikščiojimui?

Stengiuosi nueiti penkiolika-šešiolika kilometrų, arba dvidešimt tūkstančių žingsnių. Anksčiau daug rašydavau eidamas, bet dabar man vis mažiau tai patinka, nes labai pavargsta akys (prieš pora mėnesių įsigijau pirmuosius gyvenime akinius). Klausau paskaitų, audioknygų ir interviu – temos baisiai įvairios, mane domina daugelis dalykų, nuo statybų technologijų iki rinkodaros studijų.

O kai dėl tikimo vaikščiojimui, tai čia ne prekės ženklo, o modelio atitikimo reikalas. Kiekviena milimetro dalis pasidaro svarbi. Man labiausiai tinka „Nike“ modelis „Revolution“, tai gana senas jų sumanymas, iš mano jaunystės, ir toks pakankamai konservatyvus, tačiau esu sudėvėjęs ne vieną porą su dideliu džiaugsmu. Atsimenu, vieną iš porų išmečiau Buenos Airėse, Argentinoje, ir tai buvo lyg palaidoti draugą. Bet tai tik batai.

Kiek jums svarbu daiktų, kuriuos naudojate kasdienybėje, stilius? Prisirišate prie vieno brando? Pavyzdžiui, technologijose – „Apple“?

Apple, ko gero, yra išimtis: man profesiškai patinka jų operacinė sistema, visiškai be vargo perėjimas nuo vieno telefono prie kito, kai nereikia galvoti, ar viską nukopijuosi; kai galiu laikyti visas nuotraukas ir filmus, ir jie yra pasiekiami visose laikmenose. Savo prekės ženklu nesiruošiu nieko pranešti apie save: ne daiktai ir ženklai nusako mane, bet aš apibrėžiu daiktus ir ženklus; tegu tai ir skamba pasipūtusiai.

Aš turiu rašiklį „Montblanc“, bet jis yra greičiau proginis, knygų mugei, autografams dėlioti, kad atrodyčiau kaip rašytojas. O šiaip man labiau patinka ploni flomasteriai, jų perku daug, išnaudoju ir perku vėl. Tikrai pagrindinis dalykas yra ne prestižas, o tinkama linija ir geras slydimas: man labiau patinka storesnė ir minkštesnė linija, o ne plauko plonumo. Tačiau rašiklio markė šiaip gyvenime tikrai nėra svarbiausia.

Laikrodžiai nišiniai, ne visiems žinomų firmų
Foto: Andrius Užkalnis

Nuo vaikystės turėjau gerus rašiklius: jau pirmoje klasėje keverzodavau parkeriu gana plona auksine plunksna, kas nebuvo itin gera mintis vaikui: neįgudusioms rankoms geriau yra tvirtesnė, atsparesnė ir minkštesnės linijos nerūdijančio plieno plunksna. Turėjau vokišką klasikinį šratinuką „Kaweco Sport“ – dizainas iš 1925 metų, juos gamina ligi šiol. Dabar juos galima nusipirkti už dvidešimt eurų, bet sovietinės Lietuvos skurde tai buvo didžiulis turtas.

Prisimenu, žmonės net pigiausius prancūziškus „Bic Cristal“ tušinukus, kurie šiandien kainuoja 28 euro centus už vienetą, parveždavo kaip brangią lauktuvę iš užsienio.

Dabar galvoju, kokie dar čia mano prekių ženklai. Mano laikrodžiai, beveik visi, yra mažai žinomų, nišinių prekės ženklų. Dabar dažniausiai seguosi anglišką „Spinnaker“, dar man patinka lakoniškas vokiškas „Sternglas“.

Automobiliai visada nuomoti ir ten markė nelabai svarbi, tik „Škodos“ neimčiau ir už dyką: vieną sykį turėjau nuomotą „Škodą“ Suomijoje, mažiausią jų modelį, ir tai buvo labai nemaloni patirtis, tokia skardinukė ant ratų. Labiausiai patinka amerikietiški, japoniški ir kai kurie vokiški prekių ženklai, ypač tas iš Bavarijos, kuris dažniausiai asocijuojamas Lietuvoje su kvailiausiais vairuotojais, bet man jis žiauriai patinka, ypač visureigiuose.

Žinote, man yra žymiai svarbiau už prekės ženklą yra galėti užsimanius pora mėnesių gyventi prie Komo ežero, arba keliauti aštuonetą mėnesių iš eilės, kur man tinka pagal nuotaiką ir orus: jei jums atrodo, kad tai kažką sako apie mane, tai puiku, bet jei ne – irgi gerai, aš šitai darau dėl savęs. Aš niekada nebuvau rimtai turtingas – visada buvo ir bus žymiai turtingesnių už mane žmonių; pinigų reikia tik tiek, kad gerai pasijustum ir netrūktų esminiams poreikiams.

Tik mano poreikiai, žinoma, daugeliui gana egzotiškai ar prabangiai skamba. Bet tai čia jau tų žmonių problema. Aš nesijaučiu, kad gyvenu prabangiai. Atsimenu, 1995 metais mačiau buvusios britų premjerės Margaret Thatcher interviu, ir jos paklausė, ar ji turtinga. Ji atsakė: „Aš gyvenu patogiai“. Manau, kad gyvenu patogiai ir aš, bet tai viskas dėl savęs, ne dėl įspūdžio.

Niekada neturėjau problemų su įrodinėjimu, kas aš toks, nes neturėjau poreikio įrodinėti. Pavyzdžiui, mano telefone yra daug numerių tokių žmonių, apie kuriuos daugelis žino tik iš žiniasklaidos; galiu jiems paskambinti, jie man kelia ragelį ir kalbasi – na ir kas? Tai yra malonu, žinoma, bet aš tikrai tuo nesigiriu – man tik smagu turėti draugų ir kad kažkam esu reikalingas. Bet neinu pasakoti aplinkiniams „žinai, ką pažįstu?“.

Tuo pačiu yra žmonių, kurie pažintį su manimi naudoja kaip statusą. Kai žino, kad aš skambinsiu, padeda telefoną į stalo vidurį veidu viršun, kad visa kompanija matytų, kad jiems Užkalnis skambina. Kiti eina į restoraną ir garsiai kalba, kad dabar papasakos Užkalniui, koks čia buvo maistas. Tai apgailėtina, tačiau jų gyvenimas, tikriausiai, yra gana seklus.

Visos turimos kuprinės gamintos pagal užsakymą
Foto: Andrius Užkalnis

Turbūt prabangiausi mano turimi mados ir stiliaus dalykai yra mano kuprinės. Visas tris, kurias turiu, kūrė lietuvių dizainerė Dovilė Bielousovaitė (anksčiau prekės ženklas buvo „DobShop“, dabar – „Villou“), visas jas man dovanojo Fausta. Tai yra vienetiniai kūriniai, sukurti pagal mano idėjas, ko norėčiau.

Pirmoji buvo šlapio baravyko spalvos, antroji – labai lakoniškai juoda, naujausioji yra saulėlydžio spalvos, ir kūrėja ilgai ieškojo tiksliai tokios odos, kuri atitiks jos sumanymą. Dar man Fausta neseniai padovanojo super-lakonišką, juodą, be galo elegantišką „Montblanc“ piniginę, kuria džiaugiuosi kasdien. Ji yra tokio prabangumo, kad net nuolaidų korteles joje būtų nepadoru nešioti, tai ten tik dvi banko kortelės, vairuotojo pažymėjimas ir tapatybės kortelė. Ir, žinoma, grynieji, kuriuos labai mėgstu.

Kadangi mano mamos profesija buvo dizainerė-odininkė, ji kūrė avalynės modelius, dekoratyvinius darbus ir kartais galanteriją (man net yra sukūrusi piniginę, kai man buvo devyniolika metų, kurią turiu pasidėjęs namie ligi šiol, ji man tarnavo daug metų), aš kreipdavau dėmesį į odos gaminius. Namie visada būdavo odos atraižų ir ant mamos darbo stalo buvo specialūs skylamušiai, kuriais galima buvo išmušti dailias diržo akutes. Taip pat moku gerai išgaląsti batsiuvio peilį – aš gi kurį laiką jaunystėje dirbau batsiuviu.

4 metų amžiaus, Kryme
Foto: Nijolė Ona Užkalnienė nuotr.

Papasakokit apie tai. Kaip tapote batsiuviu? Ir koks tuo laiku buvo batų stilius? Ar visi avėjo vienodai, ar būdavo ir vienetinių užsakymų?

Man tiesiog reikėjo kurį laiką padirbti iki vidurinio mokslo baigimo, tai ir nuėjau ten, kur mano mama dirbo dailininke-modeliuotoja. Keista, kad žmones taip stebina ši nedidelė mano karjeros dalis. Juk pilna žmonių, kurie dirbo kažkiek laiko padavėjais arba vairavo taksi.

Aš dirbau su moteriškais ir vaikiškais batais, nes tokia buvo to fabriko specializacija. Ne, visi neavėjo vienodai, greičiau galima pasakyti, kad 99 proc. žmonių turėjo baisiai nekokybiškus batus. Avalynė yra labai didelio tikslumo ir profesionalumo reikalaujantis gaminys. Gerų žaliavų, geros įrangos. Kokybiška oda matyti iš tolo. Gražūs kurpaliai, geras pasiuvimas – visa tai yra priešiška sovietinei sistemai, kuri gamino „technologiškus“ batus, tai yra, lengviausiai ir bukiausiai pagaminamus.

Su mama Nijole Ona Užkalniene
Foto: Dalė Marčiulionytė nuotr.

Kurį laiką dirbau vadinamajame eksperimentiniame ceche, kuris oficialiai buvo skirtas naujų modelių diegimui, o iš tikrųjų rankiniu būdu gamino batus ministrų žmonoms. Gaminau batus, juodus laivelius, ir pirmojo Lietuvos grožio konkurso „Gražioji vilnietė“ dalyvėms 1988 metais. Konkursą laimėjo Ingrida Mikelionytė, kuri paskui tapo Arvydo Sabonio žmona. Ingridai tai esu pasakojęs, kai kažkada šnekėjomės Palangoje.

Dabar turbūt daugelis mano įgūdžių yra prarasti, tačiau bato konstrukciją (viršdalio tempimą, pado tvirtinimą, elastingumą ir kulno kietinimus) išmanau gerai ir tikrai matau, kokios gali būti probleminės vietos, kai renkuosi batus.

Kauno senamiestyje buvo toks knygynas „Tūkstantis ir viena knyga“. Ten buvo pirmoji vieta Kaune, į kurią jau Nepriklausomybės laikais atvežė užsienietiškus dienoraščius, kalendorius ir bloknotus. Jeigu neklystu, „teNeues“ – jie buvo kaip stebuklas, su meno darbų reprodukcijomis ant viršelių, fantastiškai gero popieriaus. Kokie bloknotai jūsų mėgstamiausi?

Nuo užrašafkių, dienynų ir bloknotų aš alpau visą gyvenimą ir alpstu ligi šiol. Matyt, buvusios architektūros studijos ir augimas menininkų šeimoje mane visam gyvenimui išmokė kreipti dėmesį į popieriaus gaminius. Vežiausi užrašinių iš Japonijos, patinka kai kurios itališkos, ir nemažai esu naudojęs „Moleskine“, nors šiais laikais jos yra labai masinės ir ne tokios jau aukštos kokybės, tik labai gerai platinamos gerai matomose vietose ir jų puiki rinkodara.

Labai prie širdies yra švediškos „Whitelines“ (ten pilkas popierius, subraukytas baltomis linijomis) ir vokiškos „Leuchtturm 1917“ – šiuo metu vieną jų ir pildau. Dar labai patiko „Biella“ – šveicariškos užrašinės, tik jų gana nelengva nusipirkti, reikia ieškoti pačioje Šveicarijoje, ir tai ne visur būna. Užrašafkės man reikalingos, kad rašyčiausi daromus darbus ir idėjas tekstams ir laidoms. Jeigu neužsirašau, tai pamirštu. Būna siaubingai gaila, nes idėjos yra mano darbo žaliava.

Rašytojo atributų stilius
Foto: Andrius Užkalnis

Turite didžiausią šalyje privačią kvepalų kolekciją. Kartais perskaičiuojate, kiek buteliukų?

Jau seniai neskaičiavau. Keli šimtai ten jų, skaičiuoti neįdomu, užtat įdomu kasdien uostyti. Dabar, kai esame jau daug mėnesių kelionėse, man jų gana stinga – turiu vos kelis buteliukus pasiėmęs. Apie tai, kaip juos renkuosi, kokios kvapų grupės kokiomis aplinkybėmis kabina vaizduotę, galėčiau ilgai pasakoti, nesu tikras, ar neatsibostų skaitytojams.

Tikrai neatsibostų. Kaip renkatės, kuriuos kvepalus pirksite? Ar kvapai veikia prisiminimus – tarkime, turite kvepalų, kurie jums asocijuojasi su vaikyste arba su gyvenimu Anglijoje, ar su Amerikos road tripais?

Renkuosi pagal taip, kaip parfumerija išplėtoja jau man žinomą schemą, tikėdamasis, kad rasiu kai ką naujo. Sakykim: atsiveria citrusu, toliau kelia galvą riešutai ar kava, ir nudžiūvą į medį, kedrą ar sandalmedį, dar paremtą gyvuliniu muskusu. Ši schema yra žinoma, bet ją įgyvendinti visi sugeba savaip.

Arba ieškau keistų, bet man artimų ir įdomių natų, kurios yra įkomponuotos: pypkės tabakas, gervuogės, dyzelinas, valčių degutas. Skaitau apžvalgas, dešimtis ir šimtus jų, ir ieškau to, kas sudomina.

Dabar vis labiau atsiranda tokių kvapų, kurie yra labai eksperimentiniai: betonas, šlapias asfaltas, metro traukinys, tepaluotas garažas, kelio dulkės, pudra, pristovėtas senas kambarys, šviežiai iškepti pieniški sausainiai. Jie skamba labai radikaliai, tačiau prieš trisdešimt metų labai radikalu buvo vėsus vanduo arba apelsinai ir dyzelinas (kvapas, kaip karštą vasarą pietų Europos kaime), o dabar tai beveik nieko nenustebina.

Kadangi esu profesionaliai išmokytas vyno somelje, uostymo patirties šiokios turiu.
Kita mano domėjimosi grupė yra nostalgijos kvapai, praėjusios mados ir asociacijos. Kaip kvepėjo 1990 metų komercinis kioskas Lietuvoje ir tų laikų verslininkas; kas buvo populiariausi Vakarų dvelksmai dar uždaroje sovietijoje, arba pirmąsyk apsilankius Amerikoje užuostas viešbutyje Sheraton prie Vašingtono kambario aromatizavimo kvapas (ten į oro kondicionavimo sistemą pildavo kvapiųjų medžiagų).

Tai buvo „Neutrogena Rainbath“, taip kvepiančio dušo žele (tiesa, labai nepigaus) galima nusipirkti Amerikoje ir dabar, ten aromate – beržų degutas ir žolės. Arba labai eilinis Amerikos dušo želė ir muilas „Irish Spring“ (airiškas šaltinis): nieko bendra su Airija, tačiau nepamirštamas kvapas visiems, kas yra nors kiek gyvenęs Amerikoje.

Kvapo, susijusio su gyvenimu Anglijoje, turbūt nesugalvosiu: tada jau pradėjau kolekcionuoti kvepalus ir jau tais laikais svaigau ne Anglija, o Amerika ir Italija. Amerika turbūt labiausiai, nes tai mano dvasinė Tėvynė ir įkvėpimo kraštas. O Japonija man kvepėjo šalta arbata ir vynuogių skonio guminukais.

Užkalnis su mylimąja Fausta Marija Leščiauskaite burgerių šventėje

Kokie pigiausi ir kokie brangiausi jūsų kolekcijoje turimi kvepalai?

Pigiausi turbūt klasikiniai masiniai produktai iš Italijos, turbūt nė penkių eurų nekainuoja, arba lenkiškas odekolonas „Wars“, apie kurio visą istoriją rašiau straipsnyje.

Man apie juos priminė Rimas Šapauskas, kuris yra labai geras 80-ųjų ir 90-ųjų epochos kvepalų istorikas.

O brangiausi, jei teisingai prisimenu, yra „Initio – Oud for Greatness“, apie kuriuos apžvalgą galėjau rašyti tik praėjus geram gabalui laiko nuo jų pasirodymo Lietuvos rinkoje, nes tuo metu juos reklamavau.

Senų laikų mano tekstą smagiai vagia ir naudoja savo rinkodarai šio produkto klastotojai ir imituotojai, kurie kažkodėl sėkmingai tarpsta Lietuvos rinkoje ir niekas jų nebaudžia. Tai yra apgailėtina. Atrodome kaip kokia Serbija, kur klastotes ramiai pardavinėja mieste ir niekam nieko. Tų kvepalų turiu jau antrą flakoną ir tada, kai pirkau, jie kainavo 260 eurų.

„Le Labo Santal 33“, apie kuriuos rašiau, kad ten ant buteliuko yra mano pavardė, irgi nepigūs, 241 eurų. Žmonės, kurie skaito tik antraštes, buvo nusprendę, kad aš sukūriau savo kvepalus. Nuostabus lentpjūvės ir laužo aromatas.

Rinktis tik tai, kas patinka. Naudoti geriausius turimus daiktus dabar, o ne kada nors. Visada taip mąstėte ar kokybės noras atėjo matant kokius nors pavyzdžius?

Šis supratimas atėjo labai neseniai, studijuojant psichologiją ir nagrinėjant tiek savo, tiek kitų vaikystės traumas ir jų padarinius. Sovietinė vaikystė ir skurdas mus išmokė taupyti, atidėti juodai dienai ir aiškino, kad džiaugtis amoralu, mėgautis žema. Kad netinka ikrų ir trumų valgyti tiesiog pusryčiams, be jokios progos. Tai – ilgos pažinimo kelionės padarinys, kai pagaliau supranti, kad gyvenimas yra dabar, o ne paskui. Save mylėti reikia šiandien, ne nuo pirmadienio ir ne nuo kitų metų.

Man nelengvai ėjosi šis suvokimas; visgi esame beveik visi traumuoti iškrypėliškos, toksinės moralės, kad save reikia užgniaužti, riboti ir visko gėdintis, jei tik kas malonu ir gera. „Kaip tu gali pasakoti apie restoranus, kai žmonės vos galą su galu suduria?“ – aš ne jiems pasakoju. Manęs neįžeidžia svetimi lėktuvai, nors aš pats lėktuvo negaliu nusipirkti.

Antraštė galėtų būti: „Fantastiška prabanga: net Užkalnio šuniukų antkakliai – rankų darbo“. Kaip renkatės augintinių daiktus ir jų stilių? Ar pasitikite kokiu vienu konkrečiu gamintoju?

Liemenes, kurios labiau tinka ilgiems pasivaikščiojimams (o mano šunys vaikšto labai daug), rekomendavo šunų psichologas ir treneris Jonas Valančius. Jos iš Amerikos, prekės ženklas „Kurgo“ – tai nėra pigus gaminys, tačiau kai šuniukai vaikšto po kelias valandas kasdien, tinkama ergonomika, man atrodo, itin svarbu.

Apykaklės ir pavadžiai tikrai rankų darbo, juos gamina Klaipėdoje lietuvių dizainerė Monika Mandeikaitė, kurios prekės ženklas vadinasi „Walking Rituals“, ir tai yra tiesiog pasakiškas grožis. Aš žinau, kad šuniukams nesvarbu (turbūt) estetika, bet man labai gražūs ir tie šniūrai, ir apykaklės, visi žmonės atsisuka, nes tai yra meno kūriniai.

Ar jie kainuoja brangiai? Taip, nėra pigu, bet patikėkite, kiek mūsų vienai iš šuniukių kainuoja specializuota mityba (ji turi įgimtų inkstų problemų, ir turėjo gyventi tris mėnesius, o gyvena jau ketvirtus metus), tai liemenės ar pavadžiai nėra rūpestis. Bet tai – tik pinigai, nenorėčiau į tai koncentruotis. Mūsų šuniukais rūpinasi geriausi Lietuvos gydytojai ir Veterinarijos akademija Kaune, manau, mes tikrai labai laimingi, kad gyvenimas suvedė su labai gerais žmonėmis – tiek medikais, tiek labdaros organizacijomis.

Šuniukų aksesuarai – lietuvių gamintojų
Foto: Fausta Marija Leščiauskaitė

Mūsų šuniukų gydytojas Žygimantas Besakirskas dabar karo zonoje ir gydo ten; tai šventas darbas, o mes galime remti, rinkti paramą ir skirti ją patys. Todėl mūsų šuniukų apykaklės ir pavadžiai iš prieškarinio laiko tėra praeitis istorija, dabar rūpesčiai kiti.

Daugiausiai rūpesčių ir išlaidų dabar mes skiriame Ukrainai remti, nenorėčiau, kad paramos tema nueitų į antrąją vietą. Mūsų namus Vilniuje atidavėm pabėgėliams, kol mes gyvename Prancūzijoje, Fausta su mūsų partneriais organizuoja didžiules pagalbos apimtis keturkojams Ukrainoje, nes ir keturkojai per karą turi valgyti. Siunčiame pinigus Ukrainos ginklams ir gynybai: sakau ne tam, kad pasigirčiau, sakau tam, kad ir jūs galit nusiųsti eurą ar penkis, viskas prisidės prie laisvojo pasaulio pergalės.

Namų stilius – irgi svarbi dalis. Karantino metu įsigijote sodybą – koks stilius vyrauja joje?

Ten kol kas vyrauja statybų ir darbų stilius; taip jau gavosi, kad šįkart prioritetai buvo kiti, ir mes kiek apleidome savo sodybos reikalus. Ten nėra daug vietos, todėl bus minimalizmas ir jokių daržovių, jokios daržininkystės. Kas nori pats auginti, tegu augina, bet man žemė yra svetima, žemės ūkis yra svetimas, nors aš tą darbą gerbiu; bet aš nenoriu pats augintis. Tai nieko baisaus, nes kiti žmonės juk nenori patys rašyti straipsnių ir palieka tai specialistams.

Aš negaliu paaiškinti, kodėl taip yra, bet greičiausiai tai irgi vaikystės traumų padarinys. Visi tie idiotiški kolektyviniai sodai, kelionės pas gimines ir draugus į tuos jų užmiesčio tvartus, kur net tualeto normalaus nėra, savo agrastas nuo savo šakelės, savaitgalio vergovė, užuot nuėjus ir nusipirkus į turgų – sakau darsyk, jei kitiems patinka, aš jiems nedraudžiu.

Bet aš negaliu pakęsti šito visko kaimiško fufelio, kaip negaliu pakęsti liaudies muzikos, folkloro ir patarlių, ir dar labiau negaliu pakęsti, kai man tai bruka: „tai koks tu lietuvis, jeigu tau tai nepatinka“. Geresnis už jus, jopapa. Žmonės sukūrė civilizaciją tam, kad nebebūtų kaimiečiais, nes kaimas yra nors ir mūsų, nors ir savas, bet tai yra praeita stadija, iš kurios reikia išaugti, kaip vaikas išauga iš šikimo į sauskelnes.

Savo sodyboje turime kepsninę, turime dušą, šildymą ir tualetą, viską kitą padarysiu su laiku. Nėra lengva ir gyventi pasaulyje, ir keliauti, ir dar sodyba rūpintis, pilnos rankos projektų. Tikrai pakviesiu, kai jau būsiu įsikūręs.