O juk, rodos, turėjome ir tebeturime tiek progų visko išmokti! Lankosi Lietuvoje ir karaliai, ir princai, ir prezidentai su žmonomis, ir korporacijų vadovai, ir, galų gale, kultūrinės bohemos korifėjai! Juk matome, kaip jie rengiasi, kaip vaikšto, kaip valgo, kaip šmaikštauja, kaip kalba, kaip žiūri į akis? Patys vykstame į pasaulį, bent jau pamatome, kokie skudurai išdėlioti butikų vitrinose? Galų gale, žiūrime serialus, ir matome juose, kaip rengiasi ir elgiasi „normalūs žmonės“?
Ir vis tiek tas mūsų Lietuvos elitas niekaip neįvaldo padorios aprangos ir laikysenos taisyklių. Taip, tas trumpas Lietuvos socialinio gyvenimo klestėjimas, trukęs nuo įstojimo į Europos Sąjungą iki 2008 metų krizės tarsi jau buvo pradėjęs formuluoti visiems aiškius postulatus, tipo, „tik ubagai valgo stovėdami” ar „tik nevykėlės pačios tvarko savo plaukus“, tačiau gyvenimas netruko įnešti savų korekcijų. Ir visas mūsų padorumas iš gyvo bendravimo orbitos persikėlė į socialinius tinklus, politinės-socialinės atjautos gniaužtus ar karantino vienutes. Sustorėjome, atšalome, atbukome, dar labiau įtūžome ir, kas svarbiausia, liovėmės džiaugtis gyvenimu. Iš to ir visos problemos.
Ir vis dėlto padoraus elgesio ar laikysenos išmokti nėra sunku. Tų taisyklių net nėra daug, ir jas nesunku atsiminti. Ir net džiugina tai, kad daugybė žmonių jas išmano ar jų laikosi. Tačiau, kaip sakoma Izraelio armijoje, „būrys yra greitas tiek, kiek yra greitas jo lėčiausias karys“. Nes visi žinome – tie keli šaukštai deguto gadina visą medaus statinę.
Taigi, jei jau esate elito narys ar bent jau besitrinantis prie elito, turbūt jau manote, kad tas padoraus elgesio ar aprangos taisykles renginiuose jau puikiai žinote. Belieka tik jas pasikartoti.
Svarbiausia absoliučiai visais atvejais, gavus pakvietimą į aukštuomenės vakarėlį – parodyti pagarbą renginio šeimininkams. Tai Jūsų „ačiū” už kvietimą, suteikiantį galimybę visam pasauliui parodyti, koks Jūs esate šaunus, smarkus ir nuostabus. Tai Jums aiškus ženklas, kad Jūs kviečiamas į savo lygio, savo gildijos, savo socialinės klasės susibūrimą. Už tai reikia ne tik atsakyti pagarba, bet ir įrodyti, kad esate „vienas iš mūsų“.
Kaip išreikšti tą pagarbą šeimininkams ir kitiems svečiams? Gana paprasta. Pradžiai – vilkitės tą aprangą, kuri nurodyta kvietime. Aprangos kodo ignoravimas iš esmės siunčia dvi žinutes: pirma, „aš niekinu šeimininkus ir šitą renginį, nes nepripažįstu nei jų statuso, nei valstybinės santvarkos, nei valstybinės šventės progos, ir man nerūpi joks valstybės pareigūnų įvaizdis“. Antra, „aš toks nevykęs, jog nesugebu suplanuoti savo dienotvarkės ir rasti laiko persirengti, nes nemoku deleguoti savo darbų samdiniams ir nesu vertas užimti jokio atsakingo posto“. Ir nemanykite, kad atsinešate dovanų kokią gėlę, paveikslą ar butelį, tai jau ir visa pagarba! Gėlės nuvysta ir yra išmetamos. Gėrimas išgeriamas ir pamirštamas. Paveikslas perdovanojamas kitiems. O štai Jūsų sukeltas įspūdis išlieka visam gyvenimui.
Pagarbą aplinkai galite išreikšti ir dar keliais paprastais, bet efektyviais būdais. Šypsokitės. Sveikinkitės su visais aplinkiniais, net ir nepažįstamais. Nesiveržkite prie vaišių stalo pirmas – renginių metu valgantys žmonės dažniausiai siunčia vieną žinutę – „atėjau paėsti, nes neturėjau laiko prisiryti, nes nemoku planuoti savo dienos ir nesu vertas užimti reikšmingo posto“. Juoba kad ir labai ne elegantiška stovėti laikant rankoje lėkštę, prikrautą beliašų ar demonstruoti visiems tarpudantyje įstrigusį špinatą (tai dar baisiau nei nubėgusi moteriškos kojinės akis ar išdavikiška dėmelė kelnių tarpukojyje, atsiradusi po apsilankymo tualete). Žodžiu, valgyti masiniuose renginiuose, ypač stovint, ne comme il faut. Geriausia išeitis – gėrimo taurė rankoje.
Ir paskutinė priemonė pagerbti šeimininkus – nekalbėti su aplinkiniais per oficialias kalbas. Nuolatinis šurmulys „galiorkoje“ per prelegento kalbą – privalomas kiekvieno rimto lietuviško renginio elementas. Kurio, beje, nebūdavo nei per Brazausko, nei Pakso prezidentavimo laikus – tada, matyt, liaudis jų prisibijojo. Adamkaus gerbūvio ir empatijos laikais vis dėlto paaiškėjo, kad nieko mums už tai nebus, jei ir linksmai paplepėsime, kol vakarėlio šeimininkas kažką kliedės prie mikrofono. Ir ko tik nesigriebė vargšai prelegentai, bandydami sutramdyti maištaujančia minią! Imdavo garsiau kalbėti – bet tada ir „galiorka“ keldavo balsą, mat, prelegento rėkimas trukdydavo jiems susikalbėti! Nutildavo, leisdamas „galiorkai“ išsikalbėti, ir tada visi trumpam suklusdavo – kas čia vyksta? Kreipdavosi į „galiorką“, prašydami „bent truputį dėmesio“ – tačiau visais tais atvejais taip tik pademonstruodami savo silpnumą ir pabrėždami chamų galią. Kurią įveikti vis dėlto tegali tik tie patys chamai, kada nors ateityje pademonstruosiantys savo sąmoningumą ir brandą.
Antras svarbiausias visų renginių veiksnys – dalyvių išvaizda. Tai ir apranga, ir veido išraiška, ir elgesys, ir traiškanos akių kampučiuose.
Jei norime vienu metu pasiekti du tikslus – atrodyti gerai ir tuo pat metu jaustis gerai, svarbiausia atminti dvi geros išvaizdos taisykles.
Pirma, geras vaizdas yra visada BALANSAS. Simetrija.
Vyras su moterimi – balansas. Kostiumas su kaklaraiščiu – balansas. Karinė vyro uniforma ir tautinis moters kostiumas – balansas. Smokingas ir vakarinė suknelė – balansas. Liemenuoti ir trumpi švarkai ant dvidešimtmečių figūros – balansas.
Liemenuoti ir trumpi švarkai ant penkiasdešimtmečių figūros – ne balansas. Surauktas vyro veidas ir moters šypsena – ne balansas. Vyras ir moteris nusisukę vienas nuo kito – ne balansas. Suglamžytas vyro kostiumas ir tvarkinga moters suknelė – ne balansas. Tylintys ir paniurę veidai linksmai šurmuliuojančioje minioje – ne balansas. Ir, beje, jau senovės dendžiai žinojo paprastą tiesą „niekada nesi apsirengęs iki galo be žmogiškos šypsenos“.
Antra taisyklė, nusakanti bendrai aprangos paskirtį – paslėpti trūkumus ir pabrėžti pranašumus. Visi mes turime fiziologinių trūkumų, o ir, beje, vyrai jų turi daugiau nei moterys. Ūgis, pilvas, retėjantys plaukai ar plikė, dantų spalva, kojų ir rankų forma bei padėtis – sąrašas ilgas. Ir tinkamai parinkta apranga (jos spalvos ar aksesuarai) viską gali paslėpti, subalansuoti ar bent jau nukreipti aplinkinių dėmesį. Patys juk žinote, tamsi apranga lieknina, šviesi – storina. Vertikalios juostelės ilgina, horizontalios – platina. Kojinių spalva, priderinta prie kelnių, o ne batų spalvos – vizualiai ilgina koją. Atsagstyta marškinių apykaklė – platina, kaklaraištis – siaurina. (Beje, kaklaraiščio ilgį pabrėžkite pagal klasikinę taisyklę – jis turi būti lygus trims Jūsų vyriško instrumento ilgiams erekcijos metu). Ir neužmirškite – kuo daugiau pasaulis pamato jūsų apnuoginto kūno, tuo sunkiau susigrąžinti to pasaulio pagarbą ir pataisyti savo reputaciją. Apranga be kojinių – čia ir vyrams ir moterims – gal ir atrodo madingai, tačiau ne visur ir ne visada. Vyras be kojinių visada atrodys kaip bėglys iš ligoninės ar netikėtai užkluptas meilužis, t.y., skubantis ir netvarkingas. Kaip ir sėdinčio vyro koja, užmesta ant kitos kojos, neturi demonstruoti blyškios virtos vištos odos, apžėlusios pitekantropo gaurais.
Ir galiausiai – kaip atrodyti nuotraukose gerai? Kad tie prakeikti komentatoriai tik dustų iš pavydo ir blaškytųsi isterijoje? Paprasta. Šypsokitės. Nes Jūs – šio pasaulio valdovas. Praleiskite savo moterį į priekį, nežymiai fotografams rodykite į ją ranka – ji čia svarbiausia. Lieskite savo moterį, imkite ją už parankės, apkabinkite – juk dar nepadavėte dokumentų skyryboms? Ką nors mielo sakykite fotografams – dinamiškas krikščioniškas judesys (atviras delnas, keliama ranka) visada atrodo geriau nei statiškas pagoniškų stabų vaizdas.
Džiaukitės gyvenimu.
