– Juozai, apie jus visuomenė jau ne vieną dešimtmetį kalba kaip apie vienintelį ir nepakeičiamą Lietuvoje. Kaip jūs jaučiatės visada būdamas šlovės spinduliuose?

– Galiu pasakyti labai paprastai. Tų naujų dizainerių vis atsiranda, būna tų vienadienių, būna porai mėnesių, būna porai metų arba būna, kad vieni vieniems patinka, o kiti – kitiems. Ko gero, aš esu apėmęs plačiausią ratą žmonių – nuo Orevurar iki Couture. Ir tie žmonės kažkaip 30 metų man ištikimi.

Tad išduokite paslaptį, kaip Jums pavyksta išlaikyti tokį didelį ir platų būrį gerbėjų? Ką tokio padarote, kad išliktumėte populiarus?

– Tu jiems visada turi patiekti kažkokią intrigą, nes be intrigos tu niekaip neišlaikysi žmonių dėmesio. Aišku, žmonės dar labai tiki kokybe. Ir kokia suirutė bebūtų, ir kokie sudėtingi metai – aš jiems visada ją pateiksiu.

Juozas Statkevičius

Kokios mintys ir pasvarstymai aplanko sparčiai artėjant Jūsų kolekcijos pristatymui lapkričio 17 dieną Vilniuje?

– Galiu pasakyti, kad šiemet tai yra antra kolekcija, bet vienas pristatymas buvo kovo mėnesį, tik skaitmeninis. Tai dabar gaunasi taip, kad aš darau pagal visus Paryžiaus standartus. Na, ten, žinoma, keturios kolekcijos turėtų būti per metus. Faktas, kad aš daryčiau ir keturis, jei tik būtų komanda, kuri pajėgia tai atlikti, bet Lietuva neturi tokios pirkimo galios. Bepigu būti tokiais garsiais prekiniais ženklais kaip „Chanel“ ar „Dior“. Ir visas pasaulis važiuoja pirkti to „Chanel“ rankinuko ir jam nė kiek nesvarbu kokia jo kaina.

Statkevičius – truputį per didelis mūsų mažam kraštui. Ir reikėtų suprasti, kad mes neturim tokių didelių renginių, nei to Couture mūsų kraštui labai reikia. Štai režisierė Giedrė Žičkytė važiavo į Holivudą pristatyti filmo, tai tokioms progoms aš labai tinku, o tuos masinius drabužius žmonės nusiperka prekybos centruose. Ir surinkti krūvą pinigų, ir padaryti taip, kaip Paryžiuj, nes visi nori, kad būtų kaip Paryžiuj, nes Juozas negali kitaip, nes turi būti kaip Paryžiuj, bet norint užsidirbti tai turi verstis per galvą.

Sakykite, tad su kokiais iššūkiais susiduriate ruošdamasis kolekcijų pristatymams? Ir su kokiais – bendraudamas privačiai su klientais?

– Visų pirma, mano drabužiai yra skirti išprususiam žmogui, kuris žino savo vertę, kuris vertina medžiagas ir nori, kad užsidėjus būtų kaip ledas. Nori, kad būtų tik vienam pasiūta ir ne kitaip.

Jis nori to sur me sur, kas Prancūzijoje išvis yra labai brangu, o pas mus viskas yra paprastesniame lygyje, pas mus nėra tos industrijos. Aš galiu pasakyti, kad aš šoviau daug toliau, bet mūsų tautai tiek nereikia. Belieka grožėtis estetika, grožiu, sumanumu, fantazija, rankų darbu ir t.t. Žmogus pasižiūri ir supranta, kad va tokie siluetai madoje, tada jis gali pirktis ir kažką pigiau, bet žinodamas, kokia ta estetika. Plius yra jaunoji karta, kurie visą laiką laukia, mokosi ir įsikvepia.

Kiti sakys, o čia pas jį brangu. Bet tas brangumas neatsiranda iš niekur, kiek sugaišti laiko tą kuriant, ieškant medžiagos ar ieškant formos, kaip jis turi būti padarytas. Kai jau viskas pabaigta, atrodo taip lengva ir čia yra stebuklas. Žiūriu aš į Saint Laurent, žiūriu į Diorą ir atrodo taip lengva, na, kaip parasta čia viską padaryti. Bet, va, čia ir yra ta didžioji meistrystė, kur tu žiūri ir atrodo, kad tuoj griebsi seną užuolaidą ir pasisiūsi suknelę. Čia ir mano meistriškumas pasiekė tą lygį, kai žmonės žiūri ir sako – kaip paprasta, kaip gražu ir lengva, o tas paprastumas tai ir yra daug metų atmušta nagais ir alkūnėmis, daug metų iškrapštyta ir išieškota.

Juozas Statkevičius

Jūs neįsivaizduojate, kiek kartų riekia pamatuoti, kad viskas pritiktų, o man viską reikia sugalvoti, kokie papuošalai bus, ar čia dėsim skrybėlę, ar skarelę, gal čia akiniai geriau, o gal šitie batai netinka. Kartais kompiuteris ima ir užlūžta, o tu negali užlūžti – ir taip 30 metų. Tu stengiesi, plėšaisi ir darai.

Kuo skiriasi mados industrija dabar, palyginus su laikais, kai Jūs pradėjote savo karjerą?

– Kai aš pradėjau visą savo mados dizainerio kelią, juk nebuvo nei interneto, nieko, buvo vienas žurnalas „Burda“. Dabar yra visi portalai, visi demonstravimai, visi influenceriai rodo, kur buvę, kur nebuvę. Bet žinot kas atsitiko? Iš tos didelės masės žmonės pasimetė ir nebežino, į kurią pusę žiūrėti – kur iš tikrųjų yra gerai, o kur yra išprotėjimas.

Lietuviams (o ko gero ir ne tik jiems) visada svarbu – na, tai kiek gi kainuoja įsigyti Juozo Statkevičiaus pigiausią ir kiek brangiausią drabužį, tarkime, suknelę? Pasakykite, kad žmonės bent kiek įsivaizduotų, kiek kainuoja kruopštus dizainerio darbas?

– Aš niekada neturiu atsakymo į šitą klausimą, nes aš niekad nežinau. Pavyzdžiui, jūs norite suknelės, tai ar verta man daryti kažkokią paprastą medvilninę suknelę, kurią galima nusipirkti bet kur. Tu tada darai kažkokį ekstra kostiumą iš ypatingos medžiagos, kuris ištaiso figūrą, kuris tave lieknina, kuris po apačia turi korsetą, kuris suspaudžia. Tai tada priklauso, kiek tų darbo valandų įdedi. Viena konstruktorė konstruoja, tada mes padarom iš paprasto skuduro pabandominį dalyką – išmatuoji, ištaisai, kad gulėtų ant žmogaus ir būtų ledas. Tada imi medžiagą ir darai iš jos, tada vėl matuoji, ta medžiaga vėl kitaip guli nei ta, su kuria buvo atliktas bandymas, bet ten jau viskas sustyguota, visos proporcijos, visos kišenės, atlapai, rankovių ilgis, lenkimai, talijos vieta ir t.t. Tai užima laiko ir kai tu pradedi skaičiuoti žmonių darbą, medžiagą, kurios lauki tris savaites... Atvažiuoja, pasirodo, tai ji minkštesnė, tai kietesnė, turi sugalvoti, kaip ją paklijuoti, kaip ją pastandinti ir visa tai įeina į sąskaitą. Tai gali būti ir 1000 ir 2000 ir 10 tūkstančių eurų.

Kaip reaguoja pirkėjai, sužinoję tokias kainas? Nustemba, kad brangu, ar priešingai – tokie pinigai jiems vienas juokas?

– Galiu pasakyti gerą ir paprastą pavyzdį, gerų firmų drabužiai, tokių kaip „Dior“ ir pan., kurie yra masinės gamybos, kainuoja tiek, kiek pas mus Couture, t.y. specialus siuvimas tam žmogui. Tai taip ir paskaičiuokit, nėra čia taip baisu. Aš žinau, kad kiti ne tiek daug įdirbio turi nei teatre, nei madoje, o lupa daug daugiau. Visur ta apgaulė pasitaiko, priklauso nuo žmonių, bet aš negaliu apgauti žmonių. Jie visada gauna tai, apie ką svajoja.

Juozas Statkevičius ir Dalia Ibelhauptaitė / nuotr. D. Matvejevas

Yra tokių žmonių, kurie atneša pataisyti drabužius, kuriems jau išplyšo pamušalas, aš tuo didžiuojuosi, nes juos nešioja, sako – aš geresnio neturiu.

Aš žinau tokias moteris, kurios turi visko šiame pasaulyje ir man sako, kad turi spintą atskirai vien mano kurtiems drabužiams. O kai jau reikia rimtai kažkur tai eiti, tai renkasi tik iš tos spintos.

Štai yra aktorė Rimantė Valiukaitė. Jai dar amžinatilsi Vytautas Šapranauskas užsakė juodą švarką. Gerą juodą švarką. Praėjo jau dvidešimt metų, o Rimantė man sako, kai jau einu į tavo šou ar ten, kur man reikia juodo švarko, kad būčiau plona ir graži – deduosi tą švarką. Tai tuo viskas ir pasakyta.

Tvari mada yra svarbus dalykas. Aišku, reikia mokėti derinti, bet aktoriai tai moka. Vieną kartą užsideda papuošalus, kitą kartą skarą ar didelį šaliką, bet jei yra bazinis geras daiktas ir jei kokybiškai padarytas, jis labai ilgai „groja“.

Aš esu medžiagų specialistas, mano mama visą gyvenimą dirbo medžiagų fabrike. Labai puikiai išmanau medžiagas, žinau, kokiam modeliui tiks ir kas gerai nešiosis ir aš patikrinu. Be abejo, ne paslaptis, kad aš pažiūriu iš ko daro ir „Dior“, ir „Prada“, ir visos garsiausios firmos. Ir tie fabrikai gamina visiems, tai aš stengiuosi parinkti, kad jos būtų ilgaamžės ir geros.

Juozai, papasakokite išsamiau apie artėjantį savo kolekcijos pristatymą. Gal galite atskleisti kokių įdomesnių detalių?

– Kai dariau pirmąjį šou digital, tai buvo karantinas ir man nereikėjo spausdinti kvietimų ir panašiai, viskas buvo uždaryta. Dabar aš negaliu kvietimo išdalinti žmonėms prieš dieną, nes Paryžiuje daro tuos pakvietimus, reikia laukti tris savaites. Lietuvoje tokios galimybės padaryti nėra, nes tokius tik ten pagamina. Tu investuoji pinigus ir tu nežinai, ar bus ta kolekcija, ar ne, ar aš visgi galėsiu pakviesti savo gerbiamus klientus, ar negalėsiu. Ir taip kiekvienoje srityje – ar modeliai galės atvažiuoti, ar negalės, ar reikės karantinuotis, ar nereikės. Specialus apšvietimas turi atvykti iš Rygos, nes filmavimui būtinai reikalinga tokia šviesa, tai tie žmonės atvykę iš Latvijos privalės karantinuotis. O atrodo aš čia paprastai imu ir padarau tą kolekciją.

Suprantama – pasiruošimas yra svarbiausia dalis, o visas grožis – netikėtume, kurį pamatys publika jau pristatymo metu. O ko tikitės iš publikos ir gerbėjų?

– Aš tikrai ruošiuosi nustebinti, nes tokios temos, ką darau šį kartą, tai tikrai niekados per 30 metų nedariau. Tad tuo ir nustebinsiu šia kolekcija. Tai niuansas, kuris labai man svarbus.

Juozas Statkevičius

Aš visada galvoju, kad grožis išgelbės pasaulį ir naiviai tuo tikiu. Kai pažiūri gerą spektaklį ar filmą, lieka nuostabios emocijos, kai žiūri kolekciją ir mergaitė eina per podiumą, tu žiūri į tą drabužį ir visai nesvarbu ar storas, ar senas, ar jaunas – galvoji, ar man čia tiktų, ar netiktų, ar aš gražiai atrodyčiau. Lieka malonumas. Išbaido visas baimes ir ligas aplinkui. Juk virusai mūsų tikrai neįkvėps. Tik grožis mus gali įkvėpti.

Kai matuojiesi gražų darbužį prieš veidrodį jau yra malonu, tai paprasti gyvenimo malonumai – skaniai pavalgyti, gražiai apsirengti, nueiti kažkur, čia ir yra gyvenimas, o ne baimės, kurios nieko gero neprideda.