– Daugelį kūrėjų karantinas privertė susigūžti: nežinia dėl rytojaus, tuščios parodų ir koncertų salės, išnykę tradiciniai mados kolekcijų pristatymai. Tačiau, pažvelgus į jūsų „karantinių metų“ veiklą, nepasakytumei, kad gyvenimas sustojo...

– Gyvenimas nesustoja, jei nedingsta troškimas kurti. O aš tą ir temoku – kurti. Taip, žinoma, pirmasis karantinas šiek tiek išgąsdino: buvo sunku suprasti kaip gyvensime toliau, ką galėsime, ko ne, taigi pirmąjį mėnesį kaip išprotėjęs siuvau kaukes draugams ir klientams. Stengiausi, kad kaukės būtų ne tik saugančios, bet ir keltų šypseną, todėl rinkausi įvairiausius siuvinėjimus bei įdomesnius audinius. Tačiau vieną vakarą, pakėlęs galvą nuo siuvamosios, supratau, kad, nepaisant nieko, turiu judėti į priekį – už mane to niekas nepadarys. Rizikavau, bet praėjusį balandį išsinuomojau pirmąją savo studiją Pylimo gatvėje. Ir nė akimirkos nepasigailėjau. Tai buvo tarsi psichoterapijos seansai: pats sau susikūriau galimybę kiekvieną rytą keltis ir keliauti į darbą. Gimė pirmosios naujos kolekcijos „Mindhunters“ idėjos, laikydamasis karantino reikalavimų, susitikdavau su senaisiais klientais, atsirado naujų. Gyvenimas iš tiesų nestovėjo vietoje – juk viskas yra mūsų galvose – jei neleisime gyvenimui „užpelyti“, tai jis, nors ir po truputį, bet sruvens.

Vepšta design
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Praėjusią vasarą mados gerbėjai turėjo progą „Mindhunters“ kolekciją išvysti ant Klaipėdos mados savaitės podiumo. Tiesa, tai buvo ne tik mados pristatymas, bet ir politinis manifestas...

– Kolekciją kūriau gavęs Kultūros tarybos stipendiją – dalinį finansavimą, o kaip tik tuo metu, po sufalsifikuoto A. Lukašenkos „laimėjimo“ rinkimuose Baltarusijoje, prasidėjo žmonių protestai, sulaikymai, net žudymai, taigi tiek kaip žmogus, tiek kaip kūrėjas negalėjau likti nuošalyje. Nors negalėjau nieko pakeisti, jaučiau ir žinojau, kad bet koks, tegu ir tik moralinis palaikymas yra svarbus tautai, kuri siekia laisvės. Smagu, kad mano idėją palaikė ne tik susirinkusieji į Klaipėdos mados savaitę ar kolekciją pristatę modeliai – atgarsiai pasiekė ir Baltarusiją.

Vepšta design
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Ne tik kuriate, bet ir radote laiko studijoms, tiesa?

– O taip! Buvau labai laimingas, kai laimėjau konkursą ir galėjau dalyvauti „Vilnius Tech Park“ surengtuose mokymuose „Tech Art“ inkubatoriuje. Tegu ne gyvai, per zoom programą, tačiau turėjau galimybę bendrauti su kolegomis, mentoriais, dalintis idėjomis, ieškoti sąlyčio taškų, bendrystės, naujų inspiracijų ir iššūkių. Šios programos metu išklausiau ir „Atomic Garden“ marketingo mokymus – dizaineriai neretai yra ir „patys sau vadybininkai“, todėl apsidžiaugiau gavęs profesionalų patarimų. Tai buvo puiki proto mankšta.

– Vienas naujausių jūsų projektų – „Naujų idėjų kamerinio orkestro (NIKO)“ sceniniai kostiumai, kuriuos neseniai matėme LRT transliuotame koncerte iš Vilniaus miesto rotušės.

– Tai, ką matėte – tik nedidelė mūsų su Gediminu Gelgotu kūrybinių minčių dalis. Ruošdamasis Vilnius Tech Park konkurso atrankai, išgryninau idėją sukurti galvos formos rankinių kolekciją, o NIKO kuriama ir atliekama muzika žavėjausi senai, ji – vienas inspiracijų šaltinių, todėl su Gediminu sutarėme, kad kada nors jo ansamblis turės savo galvų formų rankines – reprezentacinius kostiumo elementus. Dabar kuriu kostiumus vasarą pasirodysiančio albumo pristatymui, fotosesijai, koncertams ir kitiems renginiams. Tačiau apie tai pakalbėsime, kai bus ką parodyti. Nėra ko girtis iš anksto.

– Tačiau tikrai galite pasigirti kolumbiečio smuikininko Diego Esteban sceniniu įvaizdžiu...

– Šituo tikrai galiu pasidžiaugti, tačiau, vėlgi, kol kas matėte labai nedaug. Diego – ne tik puikus, įkvepiantis atlikėjas, bet ir užsienio kalbų (anglų, ispanų, mandarinų) mokytojas, jau antrus metus gyvenantis Lietuvoje. Lietuviai dažnai ieško laimės ir „išsipildymo“ tolimiausiuose pasaulio kraštuose, todėl mane nuoširdžiai įkvepia kone visą pasaulį pažinusio žmogaus meilė mūsų šaliai ir jos kultūrai. Sutapo mūsų požiūris į kūrybą, todėl šiuo metu dirbame kuriant naują Diego video klipą. Ten pamatysite naują vientisą stilių ir pirmuosius mano naujos kolekcijos modelius.

Vepšta design
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

– Nauja kolekcija tuo metu, kai vis dar galime tik pasvajoti apie viešus renginius su galybe gerbėjų – ar ne per drąsu?

– Pasikartosiu – viskas yra mūsų galvose. Negaliu ir nenoriu sustoti. Todėl albume jau gula naujos, mano braižą atspindinčios, tačiau gerokai laisvesnės kolekcijos modeliai, naujoje studijoje gimsta pirmieji prototipai ir esu „žiauriai“ laimingas, kad neleidau savo galvoje ir širdyje sustingti ledynams. Tiesa, laukia ne tik nauja kolekcija – įsikūriau naujoje studijoje Šv. Stepono gatvėje. Čia gyvename ne tik mudu su papūga Braškiumi – savo juvelyrikos dirbinių ekspozicijas studijoje pristato mano seni bičiuliai iš studijų laikų Kristina Dzinga („Dzinga jewelry“) ir Sigitas Praspaliauskas, kurio juvelyrika mane visuomet žavėjo išskirtinėmis formomis ir faktūromis.

Vepšta design
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

O Kristina Dzinga išsiskiria minimalistinių, gamtos formų juvelyrika iš sidabro, aukso bei deriniais su brangiaisiais akmenimis. Taip pat apsilankę „Vepšta design“ studijoje ras ir mano mamos Dalios Vepštienės rankų darbo angoros ar alpakos vilnos skraisčių, suknelių ir megztukų. Apskritai, studijoje laukiami visi: tiek moterys, tiek vyrai, tiek ekstravagancijos gerbėjai, tiek vertinantys modernią klasiką. Na, o ateityje ketinu ir toliau puoselėti bendrystės idėją ir po „savo stogu“ priimti kitus menininkus: juvelyrus, tapytojus, iliustratorius, interjero ir mados dizainerius – juk kartu ir linksmiau, ir drąsiau – kai neužsidarai savyje, daliniesi inspiracijomis, gimsta gražūs dalykai. Svarbiausia, nesusikurti karantino savo širdyje.