Papasakok, kaip ir kodėl atsidūrei mados pasaulyje?
Niekada nenumaniau, kuo noriu būti. Kai dar mokiausi mokykloje, mano draugė jau studijavo Danijos universitete. Kadangi norėjau studijuoti užsienyje, nuvažiavusi jos aplankyti pagalvojau, kad tai – nebloga šalis mokslams. Universitete atradau mados rinkodaros kursą, į kurį vėliau ir įstojau.
Nors mokslai man nepatiko, visgi jaučiau, kad mada skirta man. Mokydamasi savaitgaliui nuvykau į Londoną aplankyti ten gyvenančios draugės, ir tas savaitgalis trunka jau septynerius metus. Pamilau Londoną ir persikrausčiusi į jį tęsiau mokslus nuotoliniu būdu.
Gyvendama Londone su šimtais CV rankose ėjau gatvėmis ir juos dalijau kiekvienai parduotuvei. Laimei, jau tą pačią dieną gavau darbą batų parduotuvėje. Kiek vėliau įsidarbinau prabangioje Londono parduotuvėje Harrods ir ten prasidėjo mano tikroji pažintis su prabangiąja mada. Dirbant šį darbą mano skonį pastebėjo vadovai ir netrukus ėmiau dalyvauti kolekcijų pirkimuose. Ilgainiui darbas parduotuvėje mane ėmė varyti į neviltį, jaučiausi savęs neišpildanti, tad nusprendžiau pabandyti save atrasti kitur.
Nors neturėjau daug patirties, sugalvojau siekti stilistės karjeros – seniai apie tai galvojau, bet neturėjau pakankamai drąsos keisti darbo. Man labai pasisekė – sena bičiulė Londone dirbo prodiusere ir davė man vienos žinomos stilistės kontaktus. Parašiusi jai negavau jokio atsakymo, bet per daug nenustebau, nes ieškodama darbo neretai nesulaukdavau jokių atsakymų. Vėliau sužinojau, kad mano laiškas jos elektroniniame pašte nukeliavo į „šlamštą“, tad po antro bandymo man pavyko pasiekti stilistę ir susitarti dėl darbo.
Šią vasarą dirbai stiliste Lietuvoje. Kokie didžiausi skirtumai atsiskleidė, palyginus su stilistės darbu Londone?
Lietuvoje viskas daug paprasčiau. Čia yra maži atstumai, lengva ir greita drabužių logistika. Maža to, Lietuvoje gerokai paprasčiau megzti pažintis ir susisiekti su norimu žmogumi. Čia mados rinka tik pradeda augti, tad ir žmonių, kurie joje dirba, yra ne tiek daug. Be to, pastebėjau, kad Lietuvoje susisiekusi su tam tikrais žmonėmis ar įmonėmis dažniausiai sulaukiu jų atsakymo, net jei jis ir nėra palankus.
Kitas svarbus aspektas – Londone mados fotosesijos trunka po 8–12 valandų ir ilgiau. Lietuvoje tempai yra greitesni – net šiek tiek nustebau, kai stilizuodama fotosesiją fotografė studiją išnuomojo trims valandoms. Tai jokiu būdu nėra blogai, tiesiog Lietuvoje nėra nei poreikio, nei rinkos fotografuoti vienetinių aukštosios mados drabužių ar rengti grandiozinių fotosesijų.
Užsienyje viskas vyksta gerokai didesniu tempu. Stilistai kreipiasi į viešųjų ryšių agentūras, kurios atstovauja tam tikriems prekės ženklams. O šios, stilistams susisiekus ir išgirdus poreikius, operatyviai užsako drabužius ir juos pristato net ir iš kitos šalies. Sunku įsivaizduoti, kad per kelias valandas Lietuvoje kas nors veš kelnes į kitą miestą vienai fotosesijai.
Vienas svarbiausių skirtumų – Lietuvoje net ir stilisto asistento darbas yra kur kas matomesnis. Londone esu garsių stilistų asistentė ir, nors padarau didžiąją dalį darbo, dažniausiai mano vardas niekur nebūna paminėtas.
Papasakok, kaip vyksta didieji projektai.
Viena įsimintiniausių akimirkų man buvo pirmas žurnalo „Vogue Hong Kong“ viršelis su supermodeliu Gigi Hadid ir Fei Fei Sun. Jį fotografavome dvi dienas, asistavau stilistei Anyai Ziourovai. Išgirdusi, su kuo dirbsiu, jaudinausi ir džiaugiausi – darbas su šių laikų supermodeliais yra neįkainojama patirtis.
Dažniausiai tokio kalibro projektuose dirba daugybė žmonių. Vienas stilistas gali turėti ir penkis asistentus. Jiems stilistas išdėsto fotosesijos tematiką, poreikius, o šie turi surinkti daiktus.
Tai painus darbas – niekas nežino, ar visi drabužiai tiks, todėl stilistai visada nori turėti daugiau daiktų, kad turėtų iš ko rinktis. Didžiuosiuose projektuose būna dešimt kabyklų drabužių, šimtai batų porų ir penkiolika stalų juvelyrikos, rankinių, visa tai – vos penkiems deriniams. Į fotosesijas stilistai ateina, atrenka derinius iš daugybės drabužių ir iškart po jos išeina. O štai asistentai daro visą darbą iki fotosesijos ir po jos.
Ar asistentams tenka bendrauti su viršelio herojais?
Tokio dydžio projektuose asistentams dažniausiai nebūna progos susipažinti su modeliais, nes tam tiesiog nėra laiko. Tačiau „Vogue Hong Kong“ fotosesijos metu stilistė manęs paprašė aprengti Gigi Hadid ir Fei Fei Sun, tad su jomis susipažinau.
Akimirkomis, kai supermodelius rengi aukštosios mados šedevrais, supranti, kad tai yra svajonė, kuri ir verčia žavėtis mada, o kažką – mokėti tūkstančius už prabangius drabužius. Tai gyvenimui suteikia daug žavesio.
O kaip tie vienetiniai drabužiai pasiekia asistentus, ar būna nesklandumų? Ar užtenka tik paprašyti?
Fotosesijose vyksta daug netikėtumų, o tam, kad modelis pozuotų su tam tikru drabužiu, stilistų komanda pereina daug iššūkių. Pavyzdžiui, fotosesijai su Gigi Hadid reikėjo vienetinės Chanel nuotakos suknelės. Vienas asistentas iš Londono buvo siunčiamas į Paryžių, kad grąžintų jau nufotografuotą Giambattistos Valli suknelę ir tą pačią dieną grįžtų į fotosesiją su vienetine Chanel suknele.
Negalvokite, kad tokio aukšto lygio mados pasaulyje nebūna nesėkmių – asistentui atvykus paimti suknelės, Chanel jos tiesiog nerado. Tad asistentas suknelės laukė jam specialiai išnuomotame viešbutyje. Tąkart suknelė taip ir neatsirado, o asistentas tuščiomis grįžo į Londoną. Vis dėlto netrukus mados namai rado suknelę ir ją į fotosesiją atvežė jau Chanel asistentas.
Vienas žymiausių tavo darbų yra Kylie Minogue stilistų komandoje. Kokie keliai į ją atvedė?
Kolegė, kuri su manimi dirbo miuziklo „Magic Mike“ projekte, pakvietė stilizuoti „Britain’s Got Talent“ pasirodyti turėjusią grupę „Take That“. Čia susipažinau su K. Minogue stilistu ir nuo to laiko vis dirbu jo projektuose.
Vienas garsus vardas po kito... Kokios yra darbo su Kylie subtilybės? Ar žvaigždės stilizavimas yra toks pat sunkus kaip ir mados fotosesijų?
K. Minogue stilistui asistuoju ne nuolat. Dažniausiai prisidedu prie didelių projektų, kai prireikia daugiau rankų. Džiaugiuosi, kad Kylie projektuose darau man labiausiai patinkančius darbus, pavyzdžiui, ieškau juvelyrikos. O geriausia tai, kad Kylie komandoje turiu galimybę stilizuoti savo pačios mėgstamus drabužius, mat jos fotosesijose daug blizgučių, moteriškumo.
Vienas įsimintiniausių darbų su K. Minogue – jos pasirodymo „Glastonbury“ festivalyje įvaizdžio kūrimas. Tai – itin svarbi proga, kostiumus kūrėme kartu su choreografais, teko įsitraukti į kostiumo dizaino kūrybą. Tiesa, svarbu paminėti, kad pastarąjį kartą, kai Kylie turėjo pasirodyti ant šio festivalio scenos, ji susirgo krūties vėžiu ir atšaukė visus pasirodymus. Tad norėjome, kad šis pasirodymas būtų įspūdingas visomis prasmėmis.
Įdomu tai, kad net ir tokiems grandioziniams pasirodymams yra skirti ne patys didžiausi biudžetai. Pasirodymo žvaigždė K. Minogue buvo aprengta pačių garsiausių mados namų drabužiais, bet šokėjams jau teko skaičiuoti ir pirkti kur kas paprastesnius, ne dizainerių drabužius.
O ar čia galioja tos pačios taisyklės – asistentas nesusitinka su savo rengiamu žmogumi?
Ne, čia viskas laisviau, bet tempas intensyvus, tad pašnekesiams laiko maža. Tiesa, kartą, kai fotografavome turinį jos socialiniams tinklams, turėjau netikėtą progą pabendrauti su Kylie. Tąkart jai kažkas atsiuntė didžiulę gėlių puokštę, kurią Kylie man padovanojo. Patikėkite, tai – labai gražus gestas, kurį pademonstruoja nedaugelis.
Ar tiesa, kad stilisto asistento darbe mažai romantikos?
Taip. Iki šiol prisimenu vieną sunkiausių darbų fiziškai. Dirbau jau minėto Channingo Tatumo sukurto miuziklo „Magic Mike“ stilistės asistente. Jo metu vyrai nusirenginėja ir vaidina striptizo šokėjus, tad juokais pagalvojau, kam jiems tie drabužiai...
Pirkdama drabužius dvylikai vyrų parduotuvėse praleidau visą dieną, nešiau dešimtis kilogramų sveriančius maišus ir po visos dienos su daiktais turėjau grįžti į studiją, juos suruošti. Tai vyko visą mėnesį kasdien. Paradoksalu, bet sunku buvo ir dėl to, kad turėjau ieškoti ne aukštosios mados sunkelių, o vyriškų siaurikių ir pikantiškų apatinių.
Panašių iššūkių būna ir daugiau. Dažnai darbai su ypatingomis asmenybėmis būna sunkūs. Antroji mano karjeros fotosesija buvo „Vogue Australia“ viršeliui, kurį puošė Victoria Beckham. Dieną prieš fotosesiją V. Beckham studijoje primatavome. Visa studija buvo užstatyta dešimtimis kabyklų, stalais aksesuarų ir dėžėmis batų. Primatavimas V. Beckham truko vos porą valandų, o mums, stilisto asistentams, – dvylika.
Mažai romantikos ir dėl to, kad darbai garsiuose žurnaluose yra dažniausiai neapmokami. Tiesa, dabar nemokamais darbais nebeužsiimu, nebent tai man gali suteikti naudingų pažinčių. Sakoma, kad Lietuva yra švogerių kraštas, bet ta pati taisyklė galioja visame pasaulyje. Žodžiai apie gerus profesionalus nuaidi per kelis žemynus jam to nė nežinant.
Iš ko tuomet gyvena stilistai ir jų asistentai?
Daugelis stilistų, fotografų ir kitų mados profesionalų, be žurnalų fotosesijų, dirba su reklamomis, elektroninėmis parduotuvėmis. Tokio tipo darbai yra labai pelningi, tačiau dažniausiai stilistai ar fotografai jų nesideda į savo darbų aplanką ir garsiai apie juos nešnenka. Nebent tai didelis prekės ženklas.
Reklaminėse fotosesijose dalyvauju ir aš, tai – vieni maloniausių projektų. Čia dirba ilgametės komandos, visi yra draugiški, pažįsta vieni kitų šeimas, nuolat juokauja, čia mažai streso, laikas prabėga nejučiomis. Be to, skirtingai nei žurnaluose, reklamose niekas negaili pinigų – studijos ir filmavimo aikštelės būna įspūdingai paruoštos.
Viena įsimintiniausių mano reklamų – „Aussie“ prekės ženklo šampūnams. Šias reklamas buvo galima pamatyti visame Londone: metro stotyse, ant autobusų, gatvės iškabose. Kiekvieną kartą jas pamačius kildavo malonus jausmas, kad prie to prisidėjau.
O koks jausmas kyla pamačius viršelį su supermodeliu, prie kurio prisidėjai? Žinau, kad tavo darbų sąrašas – labai ilgas. Kuriais iš jų labiausiai didžiuojiesi?
Didžiuojuosi darbais, kuriuos dėl kokių nors priežasčių buvo sunku įvykdyti. Pernai prisidėjau prie Prada vyrų kolekcijos šou Šanchajuje. Įdomiausia tai, kad viską surengėme ir surinkome per atstumą: būdama Londone kalbėjau su žmonėmis Milane, Kinijoje. Čia, kaip ir visur, problema buvo biudžetas, ir būtent šis atvejis prilygo žibuokliavimui žiemą. Galiausiai rezultatais labai džiaugiausi.
Kitas darbas, kurį prisimenu iki šios dienos, – „Jonas Brothers“ dainos „Sucker“ klipo filmavimas. Jame filmavosi Priyanka Chopra, vieno iš brolių žmona, kurią seku ir žaviuosi jau ilgą laiką.
Filmavome prabangiame dvare už Londono, buvau atsakinga už merginų aprangą, ir visai netikėtai man teko proga rengti pačią Priyanką. Žinoma, filmavimai nėra tinkamiausias laikas jaukiems plepalams. Nepaisant to, visą dieną ruošdamiesi filmavimui šnekėjomės ir juokavome, netgi prisipažinau, kad esu didelė jos gerbėja. Galėtum pagalvoti, kad tokio lygio žvaigždė gali nenorėti šnekėti, tačiau Priyanka padėkojo ir padrąsino dažniau sakyti tokius dalykus – juk gero niekada nebus per daug.
Aikštelė, kostiumai ir visas filmavimas buvo labai įspūdingi. Kad būtų lengviau suprasti, kokio dydžio tai projektas, pasakysiu, kad grupei būnant Londone ir netikėtai sugalvojus nufilmuoti klipą, iš Los Andželo per dieną atskrido operatoriai, prodiuseriai ir didžioji komandos dalis. O Londone esantys žmonės per tris dienas įveikė savaičių darbą.
O ar yra tekę susidurti su nemaloniu elgesiu? Ar istorijos apie bjaurų žmonių iš mados industrijos bendravimą, konkurenciją yra tiesa, ar visgi mitai?
Man labai pasisekė, bet iki šiol nėra tekę dirbti su nemaloniais žmonėmis. Žinoma, apie tokį elgesį esu girdėjusi ne sykį, tad tai nėra visiški mitai. Žinau istorijų, kai fotosesijų metu asistentai negali pasižiūrėti fotografams ar stilistams į akis, nes jie nepriklauso tai pačiai žmonių kategorijai.
Šioje industrijoje yra nemažai profesionalų, kurie kliaujasi emocijomis, jei jiems bloga diena, geriau nepapulti į akis. Net jei su tokiu elgesiu kada nors tektų susidurti, nenuliūsčiau – juk ateinu dirbti.
Iš tavo pasakojimų nesunku suprasti, kad dažnai šis darbas yra varginantis. Ar per tiek laiko nedingo džiaugsmas?
Tiesą pasakius, darbai didžiuosiuose žurnaluose man nebeteikia tiek džiaugsmo. Jų metu yra daug fizinio darbo, už kurį nebūna tinkamai atlyginta. Be to, jaučiuosi blogai dėl to, kiek daiktų, drabužių ir pakuočių juose naudojama.
Fotosesijose būna šimtai daiktų, iš kurių vos keletas panaudojama, tačiau kiekvienas jų yra storai supakuotas, tad lieka daug nereikalingų atliekų. Žinoma, pamačiusi viršelius kiekvieną kartą šokinėju iš laimės, bet suprantu, kad tai turi ir neigiamą pusę.
Praėjusiais metais rengiau žurnalo „W“ viršelį su Franku Oceanu. Fotosesijos metu turėjome dešimt kabyklų su prabangiausiais drabužiais. Galiausiai jis apsivilko vos kelis mūsų paruoštus drabužius ir fotografavosi su tuo, ką buvo apsirengęs. Tad šimtai mūsų paruoštų drabužių buvo tiesiog nepanaudoti, juos reikėjo perpakuoti iš naujo.
Ar yra darbų, kurių atsisakai?
Ilgainiui ėmiau atsisakyti darbų su muzikos industrijos žvaigždėmis. Neseniai nusprendžiau nedirbti rengiant žurnalo viršelį su Rihanna. Kolegos pasakoja, kad fotosesijose dirbantiems žmonėms jos vėluojančios tenka laukti net po parą. Vėliau sužinojau, kad į fotosesiją, kurioje dirbti atsisakiau, Rihanna vėlavo atvykti 8 valandas. Tačiau tai suprantama, muzikos žvaigždės yra naktimis gyvenančios asmenybės, tad niekas dėl to per daug nepyksta.
Ar šią rinką stipriai paveikė dabartinė pasaulio situacija?
Gerai pamenu savo pastarąjį darbą iki pandemijos. Tai buvo fotosesija FIFA futbolo čempionatui. Dabar juokinga prisiminus, kaip su stiliste manėme, jog viskas praeis greitai ir ramiai. Nuo šio darbo Londone praėjo vienuolika mėnesių, keturis iš jų praleidau Lietuvoje. Džiaugiuosi, nes buvo proga čia padirbėti kaip stilistei, o ne asistentei, susipažinti su rinka iš arti ir pasipildyti darbų aplanką.
Kaip manai, kas laukia ateityje? Ar planuoji likti šioje industrijoje?
Norėčiau turėti atsakymą į šį klausimą, nes to savęs klausiu pati. Šiandien džiaugiuosi, kad prieš dvejus metus turėjau visapusį palaikymą bandyti atrasti save. Šis darbas mane daug ko išmokė. Supratau, kad netikro turto pasaulis gali labai susukti galvą.
Žiūrėdami į prabangius mados žurnalus žmonės nė nepagalvoja, kad visi tie drabužiai, kainuojantys tūkstančius, yra skolinti. Nereikia ir žurnalų – garsiausi nuomonės formuotojai šiuos drabužius gauna kaip dovanas ar netgi skolinasi kurdami turinį. Todėl džiugu, kad dabar suprantu šios industrijos žaidimo taisykles.
Klausimai apie ateitį mane ypač kankina šiuo laikotarpiu. Noriu išaugti į stilistę, tačiau žinau, kad į darbą įsitraukčiau daug labiau nei dabartiniai mano kolegos. Dabar tiesiog siekiu iš to pasiimti kiek įmanoma daugiau patirties, bet ir neužmiršti, kad darbas nėra visas gyvenimas.
