Suprasdama, kad tie audiniai nėra tik audiniai, Dovilei su jos anytos darbštumu ir gabumais siūti pavyko audinius pažadinti, prikelti gyvybei, naudojimui ir istorijos cirkuliacijai.

„Buvo daug prosenelės priausta audinių. Visi žinojo, kad tai yra didelis turtas, nes viskas išausta rankomis, todėl jų niekas iki šiol neišmetė. Labai seniai man mano mama atidavė tuos audinius. Sako, gal tu juos kažkur panaudosi. Tai ilgą laiką galvojau, kaip juos būtų galima įprasminti.

Jie mano istorija, mano šaknys... Norėjosi neatiduoti jų pelėsiams. Bet tiesioginė lovatiesės paskirtis jau nebeatrodė tokia patraukli“, – pasakojo D. Lisauskienė.

Dovilės Lisauskienės prosenelės audiniai prikelti antram gyvenimui
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Iš Dovilės mamos prisiminimų, visi namai buvo rankų darbo audeklais nukloti. Dažniausiai šiuos audinius naudojo lovatiesėms ir staltiesėms, pasirodo, net laidotuvėms langus audiniais dengdavo ir nešikams juostas ausdavo.

„Įdomiausia tai, kad prosenelė turėjo šešis vaikus, rūpinosi ūkiu, kasdien šeimynai gamino valgyti ir pašarą gyvuliams virdavo, tai kol jis virdavo, per tą laiką ausdavo ir štai tokie gražiausiai audiniai gimė iš pačių prosenelės rankų. Mano mama dar atsimena mano prosenelės audimą ir pačias stakles, ir siūlų rites, ir pačią vietą, kur tai vyko – kamara vadinasi“, – istoriją pasakojo D. Lisauskienė.

Pasak Dovilės, anuomet nauja sofa buvo deficitas, tad ir tų audinių tiek daug tuomet būdavo, jais aptiesdavo sofas ir lovas. Šiais laikais mums nėra sudėtinga nusipirkti baldus, bet rankomis austų medžiagų gauti beveik neįmanoma.

„Parsinešusi namo audinius bandžiau ir lovą dengti, ir kaip staltiesę patiesti. Tiek vienas, tiek kitas variantas man nesižiūrėjo, tačiau labai norėjosi tuos audinius panaudoti ir į juos naujai pažvelgti.

Manau, kad nėra nieko blogiau nei gerą daiktą saugoti ir laikyti spintoje, įkišus giliai, kur kandys ėda ar pelėsis kaupiasi. Tada jau geriau į muziejų perduoti“, – atviravo jauna moteris.

D. Lisauskienės nuomonė, jeigu šis audinys išgyveno iki šių dienų, jam privalu suteikti gyvybės ir leisti gyventi toliau.

„Seniai kirbėjo mintis, kad norėčiau pasisiūti drabužį. Savo močiutės rūbus taip pat mėgstu nešioti, o čia dar ir vaikams būtų galima palikti, tada ir tas perdavimas taptų įprasmintas. O ir pati mielai vilkėčiau.

Dovilės Lisauskienės prosenelės audiniai prikelti antram gyvenimui
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Man labai patinka, kad šis audinys gali transformuotis. Seni dalykai yra vertingi, bet jie jau turi įgauti kažkokią naują formą. Tu matai, kad tie audiniai tobulai gražūs, bet jau jų pateikimas šiuolaikiniam žmogui nebėra įdomus. O naudoti kaip staltiesę tiesiog būtų gaila, nes ją greičiausiai sugadintumei su kokiomis užtiškusiomis dėmėmis. Ir tie audiniai ne tokie, kad skalbtumei skalbimo mašinoje. Juk audiniai čia natūralūs. Iš lino ir šilko, ko gero, buvo audžiami. Palietus audinį iškart galima pajusti šilko siūlus“, – pasakojo Dovilė.

D. Lisauskienė stengėsi surasti tinkamą drabužių modelį šiems audiniams.

„Ieškojau tinkamo modelio, kirpimo, komponavau, dėliojau iš daug variantų ir taip gimė šis šviesus švarkelis. O kai pamačiau kitą audinį, iškart pasakiau, kad čia bus kimono. Pats audinio raštas ir medžiaga padiktavo rytietišką pojūtį. Buvau užtikrinta ir neklydau, pasiūtas jis atrodo tobulai“, – džiaugėsi moteris.

Dovilės Lisauskienės prosenelės audiniai prikelti antram gyvenimui
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Dovilė neslepia, jog nekantrauja, kai galės šiais istorijos įkvėptais drabužiais puoštis: „Gal tai nebus kasdienis rūbas, bet tikrai rasiu progų, kur pasipuošti ir nešiosiu juos su didžiuliu pasididžiavimu. Ir kai kas norės jį paliesti, galėsiu visą istoriją išpasakoti. Tai yra nerealu“.

D. Lisauskienei sumodeliavus drabužius, juos pasiuvo jos anyta – Silvija Lisauskienė.

Dovilės Lisauskienės prosenelės audiniai prikelti antram gyvenimui
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Pasitikėjau ja šimtu procentu, nes ji ne tik man, bet ir savo dviem dukrom ir dar vienai marčiai pasiuvusi vestuvines sukneles.

Pamenu, kai nusivežiau audinius ir galvojom abi, ką reikia su jais padaryti ir prasitariau, kad norėčiau, jog jie nugultų drabužių pavidalu. Mamulė paliudijo ir prižadėjo pasiūti. Aš ir pradžių ne ne ne, nes tiek daug darbo, bet tas ne mintyse buvo o, taip!“, – atviravo D. Lisauskienė.

Dovilė palinkėjo visiems: „Jeigu turite lobį ir laikote užkišę spintoje ir sakote, kad tai vertinga – tai nėra lobis vien dėl to, kad jis guli ir dulka. Lobis yra tada, kai tu jį dėvi arba tada reikia atiduoti į muziejų. Tačiau, jeigu norite, kad būtų perduodama iš kartos į kartą, traukite ir rodykite. Tegul tai lieka gyva tarp mūsų“.

Dovilės Lisauskienės prosenelės audiniai prikelti antram gyvenimui
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

D. Lisauskienę žavi ir tai, jog prikeliamas ne tik pats audinys, bet su juo ir istorija: „Atgyja viskas. Aš pati pradėjau klausti mamos – kur, kada, koks prosenelės vardas, kur gyveno. Ėmiau žiūrėti išlikusias nuotraukas ir norėjau susipažinti su visa istorija. Iki tų audinių aš jos veido net nežinojau.

Dovilės Lisauskienės prosenelės namas
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Ištraukdamas tą medžiagą ir turėdamas ją šalia, tu tą visą prosenelių istoriją atgaivini ir ji tada cirkuliuoja bei norisi apie ją pasakoti ir kitiems. O nešiodamas tuos drabužius, viską perduosi ir savo vaikams. Ir prosenelė visada bus šalia, kartu su tavimi. Galbūt tai vienas iš būdų, kaip mūsų proseneliams pasiekti savo proproanūkius, o giminės istorija išliks gyva tarp mūsų“.

Dovilės Lisauskienės prosenelė Bronė Sinkevičienė
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Pasidomėjus, ar apsiimtų ir kitiems sukurti tokį grožį iš jų protėvių audinių, Dovilė neslepia: „Tikrai taip, nes paskelbus apie tai socialiniame tinkle, jau dabar atsirado žmonių, kurie panoro, kad jų audinius prikeltume antram gyvenimui, suteiktume jiems naują kvėpavimą ir padėtume istorijai gyventi toliau.