– Ar juvelyriką priskiri meno krypčiai, kuriai būtinas identitetas?
– Manau, kiekvienam prasmingam dalykui būtinas identitetas. Esame gyvi tam, kad būtume unikalūs ir išreikštume save. Dažnai susiduriu su žmonėmis, kurie juvelyrikos žanrą priskiria tiesiog mados aksesuarams. Paprastai tik akademiniame pasaulyje juvelyrikos kūrėjas yra įvardijamas kaip menininkas su savita ekspresija ir kūrybos braižu. Visiškai sutinku, kad daug mados ženklų turi savo vertybes ir jaučia poreikį formuoti konkretaus prekės ženklo identitetą. Visgi pati vadovaujuosi savo, kaip menininkės, vertybėmis, kurios organiškai reiškiasi per mano kūrinius.
– Ar pameni, kaip atrodė pirmieji tavo juvelyrikos darbai? Kaip evoliucionavo ir keitėsi tavo kūryba?
– Pirmieji mano kūriniai neturėjo nieko bendro su dabartine mano kūryba. Leidau sau išbandyti viską, o unikalumo paieškos vyko labai organiškai. Studijuodama įvairiose šalyse labai daug dėmesio skyriau techninių žinių tobulinimui, kuris paskatino eksperimentuoti su neįprastomis medžiagomis.
– Kaip apibrėžtum dabartinę savo kūrybos kryptį?
– Jei trumpai, įvardyčiau ją haute joaillerie contemporaine. Tai aukštoji juvelyrika, kaip šiuolaikinio meno forma. Techniškai mano juvelyriniai darbai – labai sudėtingai pagaminami. Mano tikslas – išlaikyti tik rankų darbu įgyvendinamą komplikuotos technikos išpildymą. Taip pat savo kūryboje naudoju medžiagas, kurios juvelyrikoje nėra dažnai naudojamos. Anksčiau eksperimentavau su nerūdijančiuoju plienu ir titanu, bet šie metalai manęs daugeliu aspektų netenkino.
Apie juvelyriką mąsčiau iš pagrindų, galvojau, kodėl žmonės iš tiesų renkasi auksą ir sidabrą? Tai medžiagos, kurios yra puikiai suderinamos su kūnu, stabilios ir ilgaamžės. Norėjau savo juvelyrikoje išlaikyti šias savybes, suteikdama darbams visai kitokią nei juvelyrikoje įprasta matyti estetiką.
– Ar galėtum daugiau papasakoti apie savo darbuose naudojamas medžiagas ir techniką?
– Ilgai ieškojau įdomių, retų medžiagų, su kuriomis galėčiau dirbti. Noriu kurti ilgaamžius daiktus. Mano kūrybinis procesas reikalauja ilgų metų eksperimentavimo. Bandžiau dirbti ir su tokiais metalais kaip volframas, molibdenis, cirkonis. Bet ne visi jie ilgainiui pasiteisino. Savo technologijas laikau paslaptyje. Paslaptingumas man gražus. Taip pat patinka, kai manęs nesupranta, tada žinau, kad einu teisingu keliu. Naudoju gana paprastas, archajiškas technologijas, kurios reikalauja juodo rankų darbo ir profesionalių įgūdžių. Aukštoji juvelyrika tuo ir skiriasi nuo bižuterijos, reikia daug metų kartoti tuos pačius veiksmus, kol profesionalumas leidžia tobulai įvaldyti visus proceso etapus.
– Kodėl šiuo metu daugiausia dėmesio skiri būtent žiedams?
– Žiedai yra juvelyrikos sritis, kurioje, jaučiu, turiu dar labai daug ištyrinėti. Kiekvieną kartą atsisėdusi prie stalo stengiuosi atsiriboti nuo išankstinių minčių ir predikcijų. Kurdama tarsi išjungiu mane supantį pasaulį, pasineriu į kūrybą ir stebiu, kaip gimsta žiedas. Net ir į kiekvieną jau pagamintą žiedą žvelgiu savęs klausdama, ar man jis patinka? O į šį klausimą galiu atsakyti tik prabėgus atitinkamam laikui. Net ir viename žodyje „laikas“ telpa labai daug minčių ir procesų. Manau, kad laiko nėra, yra tik ekspresija ir kūryba.
– Pati studijavai Japonijoje ir būtent japonišką estetiką integruoji į savo kūrybą. Kodėl ši šalis, jos estetika ir kultūra padarė tau tokią stiprią įtaką?
– Atvykus į Japoniją man teko pamatyti, kokius kultūriškus estetikos principus turi japonai ir kaip senovės tradicijas siekiančios dogmos yra gyvos ir šiandien. Net ir norėdami japonai negalėtų pabėgti nuo savo kultūros, kuri jiems tarsi įaugusi į kraują. Būtent japonų vartojimo įpročiai, pagarba daiktams ir atsakomybė juos supančiai aplinkai man atrodo asmeniškai artima. Šioje šalyje gyvenantys žmonės yra darbštūs, nuoširdūs ir negebantys meluoti.
Kalbant apie japonų meną ir estetikos suvokimą, į akis krinta jų precizika. Architektūra, interjerai, baldai ar net samurajų kardai pasižymi tobulu išbaigtumu. Šiuo metu madinga atsigręžti į senovės japonų kultūrą, bet tik maža dalis žmonių supranta jos „gilumą“. Mano kuriamuose žieduose galima įžvelgti iš Japonijos kultūros kilusių wabi-sabi, shibui, yūgen, iki ir kitų estetikos idealų bruožų, kurie perteikiami derinant šiurkštumą, tekstūras, formas, patinas, spalvų niuansus, medžiagiškumo kontrastus, atsitiktinumą bei preciziką.
– Ar galima teigti, kad būtent Japonijoje ir įvyko tavo kūrybos lūžis?
– Studijuodama Japonijoje susidūriau su labai griežta sistema, besivadovaujančia konkrečiomis taisyklėmis, kurių privalėjau laikytis. Puikiai prisimenu, kaip vieną šeštadienį nuvykau į dirbtuves ir visą laisvadienį paskyriau darbui, kurio niekas negalėjo kontroliuoti. Dariau tai, ką noriu, klausiau savęs ir kūriau intuityviai. Tos dienos darbo rezultatas – žiedas – tapo raktu į tolesnę mano kūrybos kryptį. Viduje pajutau, kas iš tiesų yra kūrybinis procesas. Akademinis pasaulis kūryboje siekia analizuoti prasmę bei įvardyti įkvėpimo taškus, kuriais remiantis kuriami darbai. Atrodo, lyg savo darbą privalu legitimizuoti prieš auditoriją. Paklausus, kas mane įkvepia, elementariai negaliu apie tai kalbėti. Konkrečiai mano kūrybos kontekste toks klausimas net negali būti keliamas. Organiška kūryba turi kilti iš pasąmonės ir nutolti nuo įvardijamų įkvėpimo šaltinių. Niekas, kas yra nauja ir tikra, negali būti atpasakota, kitaip taps paviršutiniška. Tikrumą reikia jausti ir mokėti įskaityti užkoduotą jutiminiuose dalykuose.
Iš Japonijos į Lietuvą grįžau su suvokimu, kad kūryboje svarbiausia nežinoti. Nežinoti, kas bus, ir natūraliai siekti atradimų, kurie ir yra kūrybos esmė. Net ir dabar kurdama žiedus nežinau, kokie jie bus rytoj ar kitą savaitę.
– Tavo studijos ir kūrybinės paieškos neapsiribojo Japonija. Studijavai Italijoje, Prancūzijoje bei Vokietijoje. Kaip praleistas laikas skirtingose valstybėse formavo tavo asmenybę bei vertybes?
– Italai yra puikūs juvelyrikos meistrai, tad Italijoje koncentravausi būtent į meistrystę, į Vokietiją keliavau dėl galimybės susipažinti ir mokytis iš savo autoriteto profesoriaus Otto Künzli. Prancūzijoje savarankiškai dirbau tarptautinėje menininkų rezidencijoje. Visą gyvenimą vadovavausi požiūriu, kad, jei tik turiu galimybę mokytis ar keliauti, iš tokios patirties turiu pasiimti viską, kas yra įmanoma, bei siekti tikslo, kurį sau laikau pačiu svarbiausiu. Būtent Japonija buvo vieta, į kurią ilgą laiką norėjau nuvykti, tad dėjau visas pastangas, kad mano tikslas virstų realybe. Tokijas man tapo vieta, kurioje pamačiau aukščiausio lygio atsidavimą darbui. Per tris mėnesius, kuriuos praleidau Japonijoje, nuolat jaučiau milžinišką spaudimą, visas laikas buvo skirtas juodam darbui, bet ši patirtis keitė mane kaip asmenybę.
– Kada pradėjai jausti trauką kūrybai ir menininko profesiniam keliui?
– Nuo pat vaikystės jaučiau potraukį ir vidinį jausmą kurti. Nuolat piešdavau, o dailės mokykloje atsidūriau anksčiau nei pradinėje. Augau menininkų ir intelektualų apsuptyje, tad net ir ankstyvoje vaikystėje man buvo įdomu, ką jie daro, o mano mėgstamiausias žodis buvo „kodėl“? Matant abstraktų paveikslą kuriantį tapytoją man taip pat kildavo vidinis užsispyrimas nutapyti abstraktų paveikslą. Nesvarbu, kad buvau vos dešimties, jaučiausi suprantanti, kas tai yra.
Neįsivaizdavau, kad gyvenime galiu nekurti. Nors mokykloje mokiausi puikiai ir turėjau galimybę rinktis bet kokią specialybę, galvodama apie profesiją mintyse įvardijau tris kryptis: kostiumo dizainą, interjero bei baldų dizainą arba juvelyriką. Norėjau su kūryba derinti amatą ir praktiškumą. Pasirinkti juvelyriką buvo spontaniškas sprendimas, kilęs iš vidinio jausmo. Taip pat būtent ši sritis man pasirodė ypač įdomi, nes apie ją tada dar nieko nežinojau.
– Kodėl po visų kelionių ir patirčių nusprendei sugrįžti į Lietuvą ir studiją įkurti Druskininkuose?
– Iš kiekvienos kelionės pasiėmiau labai daug ir, kaip jau minėjau, nuolatos buvau veiksme, galvodavau apie kitą žingsnį. Visgi toks gyvenimo būdas gali tęstis tik tam tikrą laiką. Vienu metu jaučiau, lyg gyvenime jau būčiau pamačiusi viską. Teko pabūti ir aukštuomenės sluoksniuose Florencijoje, ir naktiniuose Paryžiaus pogrindžiuose. Po itin skirtingų patirčių tik dar kartą įsitikinau, kad viskas, ką noriu gyvenime daryti, susiveda į vieną tikslą – kūrybą.
Kelionės padėjo suprasti, kas esu. Esu kilusi iš Druskininkų, tad būtent čia nusprendžiau įkurti juvelyrikos namus. Norėjau tiesiog dirbti, būti nepriklausoma ir tobulėti profesine prasme, o tai reiškia, kad turėjau mažinti kaštus ir didinti savo produktyvumą. Įsikūriau nedideliame bute, kuriame pradėjau gyventi ir dirbti. Buvau pavargusi nuo žmonių ir nuolatinio pasakojimo apie tai, kas aš esu ir ką darau. Druskininkai man suteikė tylą. Taip pat netikėtai tiesiog gatvėje Druskininkuose sutikau ir savo antrąją pusę Martyną, su kuriuo esame neišskiriami, turime šunį ir gyvename aktyvų bei kūrybišką gyvenimą mano gimtajame mieste.
– Kaip apibūdintum save kaip vartotoją? Į kokius dizaino objektus pati atkreipi dėmesį?
– Save trumpai įvardyčiau kaip „nevartotoją“. Pati keliu daug klausimų apie kūrybą, juvelyriką ir daiktų kūrimą iš esmės. Manau, kad viskas, kas sukurta nuoširdžiai, atsakingai ir apmąstytai, turi prasmę. Pati kiekvieną daiktą renkuosi labai atsargiai, analizuoju visas besaikio vartojimo kryptis, galvodama apie tai, ko man iš tiesų reikia. Atsakau sau į klausimą, be ko negaliu gyventi. Noriu rengtis kaip įmanoma paprasčiau, vartoti paprastą, natūralų maistą. Man tikrai užtenka kelių porų kelnių, marškinėliais dalijamės su Martynu, o daugiausia mano kurtų žiedų nešioju net ne aš, o jis. Kalbant apie namų interjerą man labiausiai imponuoja tikros, kokybiškos medžiagos, sofistikuotos formos, kurioms laikas suteikia grožio ir unikalumo.
– Nors ir paminėjai spontaniškumo gyvenime svarbą, ar kuri netolimos ateities planus?
– Planų turiu labai daug, galbūt net per daug. Juokauju, kad, jei nuo šiandien prarasčiau gebėjimą generuoti idėjas, vystydama turimas, vis tiek būčiau užsiėmusi iki gyvenimo galo. Mažas miestas tikrai nestabdo manęs nuo kelionių. Praėjusį pavasarį dalyvavau Paryžiaus mados savaitėje, keliauju po brangakmenių muges, turiu daug kitų planų įvairiuose pasaulio miestuose. Dabar viskas sustabdyta dėl sunkios situacijos sveikatos ir ekonomikos srityse. Dėl to ir man teko atidėti kelis didesnius planus, tačiau ramiai toliau dirbu savo studijoje ir laukiu atsidarančių sienų bei naujų galimybių.
Straipsnyje panaudotos ASR JWLS, Raimondos Vyšnios, Tomo Juškevičiaus nuotr.
