Vėliau, išgėrusi puodelį kavos, ji sėda ant miesto dviračio ir traukia į savo kartu su partnere įkurto drabužių ženklo „Envelope1976“ showroom’ą, kuriame bendrauja su klientais, kuria idėjas ir stengiasi dėl sėkmingesnės ateities vizijos. Jei tik turi galimybę, savaitgaliui traukia į gamtą, kurioje ji ne tik ilsisi, būna su sau brangiausiais žmonėmis, tačiau ir semiasi idėjų. Jos įkurtas ženklas atstovauja minimalizmo estetikai ir pasižymi tvariais principais. Apie tai ir dar daugiau – šiame pokalbyje.

– Kaip atrodo tavo dienos?

– Dienas pradedu ant jogos kilimėlio ar plaukiodama. Plaukioju visus metus – ir žiemą, ir vasarą. Išlipti iš vandens ir įsivynioti į šiltą apsiaustą – neapsakomas jausmas. Stengiuosi praleisti kiek įmanoma daugiau laiko lauke. Nors šaltasis metas man dažniausiai būna labai įtemptas – turime daugybę į pardavimą orientuotų susitikimų. Įprastai šiuo metu būčiau Paryžiuje, tačiau šiuo metu persikraustome į naujas patalpas, todėl turiu veiklos čia, Osle. Šį savaitgalį trauksime į kalnus, ten mano tėvai turi kalnų namelį. Šioje vietoje aš pasisemiu idėjų. Keletas „Envelope1976“ gaminių yra dedikuoti šiai vietai.

– Kaip kilo idėja įkurti drabužių ženklą?

– Daugybę metų nešiojausi idėją sukurti ženklą, kuris būtų tvaresnis – įkvėptas praeities, ilgaamžis, su kolekcijomis, kuriamomis naudojant natūralias ir veganiškas medžiagas, kurios būtų biologiškai skaidomos ir perdirbamos. Norėjau kurti sezonams nepavaldžius daiktus, kurie galėtų būti dėvimi įvairiais būdais – taip suteikiant galimybę atrodyti gerai, tačiau perkant mažai. Kaip mūsų „Cannes“ suknelė, kuri gali būti nešiojama sagomis priekyje arba nugaroje.

Savo verslo partnerę Pią susitikau dirbdama prie vieno projekto, tuo metu ji įkūrinėjo „eco.logic“. Sutapo mūsų verslo požiūris ir vizija, o kartu praleidusios šiek tiek laiko Mikono saloje ir pažinusios viena kitą geriau, nusprendėme kartu dirbti. Niekur neskubėjome, daug gilinomės į gamybos procesą, studijavome medžiagas.

2017 metais kilo idėja, 2018 metų lapkričio mėnesį pirmą kartą pristatėme ženklą Norvegijos rinkai, o 2019-ųjų vasarą išėjome į tarptautinius vandenis su pardavimo platforma „Net-A-Porter“.



Alvino Santoso nuotr.

– Papasakok apie pačią verslo pradžią

– Pirmais metais slaptai dirbome iš mano namų. Čia vykdėme pardavimą, o klientus vaišinau naminių obuolių sultimis, kurias spaudžiau iš kieme augančių obuolių. Mano svetainė dienomis atliko showroom’o funkciją, o vakare ji sugrįždavo į savo pirminę paskirtį ir vėl tapdavo svetaine. Iš pradžių pradėjome bendradarbiauti su keliomis konceptualiomis parduotuvėmis, tačiau mums pasisekė, kad buvome pastebėtos „Vogue“ – vogue.com publikavo mūsų pirmąjį lookbook’ą, dar prieš pasirodant kolekcijai. Tai buvo ir laimė, ir didelė atsakomybė – privalėjome dirbti 24 valandas per parą, kad viskas pavyktų taip, kaip planavome.

– Užsiminei, kad keičiate savo biuro vietą?

– Prieš pandemiją buvome įsikūrę miesto centre, tačiau esu be galo laiminga mūsų pokyčiais. Naujasis biuras įsikūręs rytinėje Oslo dalyje, Grunerløkka kaimynystėje. Iš namų atvažiuoti dviračiu man trunka vos dešimt minučių. Tai – erdvi, minimalistinė erdvė pirmame aukšte su didžiuliais vitrininiais langais. Turime nuostabią art deco virtuvę, naujų baldų nepirkome, panaudojome jau turimus. Džiaugiamės, kad dabar turime ne tik biurą, bet ir multifunkcę erdvę, kuri gali transformuotis į showroomą, pop up parduotuvę ar fotostudiją.

Pirmais metais slaptai dirbome iš mano namų. Čia vykdėme pardavimą, o klientus vaišinau naminių obuolių sultimis, kurias spaudžiau iš kieme augančių obuolių.

– Kaip atrodo tavo darbo rutina?

– Daugiau ar mažiau Osle sugrįžome į įprasto gyvenimo vėžes, tačiau keliauti vis dar negalime. Tad šį sezoną nebus showroom’o Paryžiuje, tačiau turime naują gražią erdvę čia, Osle, – ir tai mūsų mažasis LeMarais rajonas. Čia organizuojame susitikimus su savo pirkėjais ir klientais. Tiesą sakant, tokia situacija suteikė galimybę geriau suderinti darbą su šeima, jaučiu, kad dabar turiu daugiau laiko savo dešimtmečiam sūnui. Savo verslui plėtoti reikia daug laiko ir energijos, ir tai nėra lengva, tačiau man patinka toks gyvenimo būdas – spėju, kad tai dalis mano identiteto. Belieka tikėtis, kad ateityje sunkus darbas atsipirks.

– Prieš įkurdama „Envelope1976“ dirbai su įvairiais mados projektais. Ko tos patirtys tave išmokė?

– Išmokau daug apie mados verslą, nes esu buvusi skirtingose jo pusėse. Daugiau nei dvidešimt metų dirbau mados redaktore trijuose mados žurnaluose, taip pat konsultavau daugybę mados ženklų, dirbau dizainere keliuose projektuose. Mados industrija yra sunkus verslas, ir net jei ir taip atrodo, niekas neateina dykai. Durys gali būti šiek tiek daugiau atviros, jei turi pažinčių ratą, tačiau vis tiek privalai iki paskutinės minutės sunkiai dirbti ir tikėti tuo, ką darai ir kam atstovauji.

– Kur ieškai kūrybinio stimulo?

– Kad būčiau kūrybinga, man reikia vidinio balanso, tad joga ir rytinis pasiplaukiojimas šaltame vandenyje yra mano raktas į kūrybingumą. Tai man suteikia energijos ir susikaupimo visai dienai. Įkvėpimo randu ir tėvų kalnų namelyje, vartydama senų fotografijų albumus bei stebėdama žmones mieste.

– Kaip atšalus orams keičiasi tavo stilius, drabužių deriniai?

– Mano drabužinė nesikeičia sezonais, tiesiog derinu drabužius kitaip – rudenį ir žiemą daugiau sluoksniuoju. Aišku, tikrai norėčiau dar vaikštinėti įsispyrusi į „fliplopus“, nors žinau, kad jau greit reikės lipti į žieminius batus.

Mano pagrindinės šaltojo sezono detalės – didžiulis pilkas šalikas, „Envelope1976“ apsiaustas, „dulkėtos“ pilkos spalvos kostiumai, stambūs, rankomis megzti megztiniai ir oversized paltai. Tiesa, dar ir senas odinis paltas, kurį neseniai man perleido mama.

– Esi esencializmo ir kapsulinės spintos meistrė. Todėl tavo rekomendacijos must have drabužiams itin vertingos. Pasidalyk savo favoritais.

– Taip, esu kapsulės su cinkeliu gerbėja. Noriu parodyti, kad minimalizmas gali būti įdomus, o gyvenimas žemiškomis spalvomis nėra nuobodus. Žemiškų spalvų drabužiai dar ir niekada neišeina iš mados ir ilgai tarnauja. Šaltuoju metu rekomenduoju investuoti į vilnos kelnes, pilkos spalvos „beisikus“, kreminius ir juodus atspalvius, ilgus paltus, oversize megztinius, devintojo dešimtmečio stiliaus odinius švarkelius ir sijonus aukštu skeltuku, kuriuos siūlau dėvėti su ilgaauliais batais – aukštakulniais ar kerzinio stiliaus.

– Rengiesi tik savo ar ir kitų prekių ženklų drabužiais?

– Žinoma! Kaip ir minėjau, mano drabužinė nepavaldi sezonams. Turiu raktinius drabužius, kuriuos nešioju metų metus, juos sustilizuodama vis kitaip. Bet, tiesą sakant, šiuo metu, be „Envelope1976“ drabužių, visi kiti likę yra arba vintažiniai perliukai, arba tokie, kuriuos turiu jau iš labai seniai. Tačiau palaikau mažus nišinius ar savo bičiulių prekių ženklus, įdomesnių detalių mėgstu ieškoti blusturgiuose.

Man ženklai nėra labai svarbūs, o ir šiuo metu perku labai mažai. Visgi galėčiau išskirti Jil Sanders – tai ženklas, kurį mėgstu jau daug metų. Kaip šiandien prisimenu dieną, kai būdama paauglė dovanų gavau Jil Sander „No.4“ kvepalus. Taip pat galėčiau išskirti sesių Olsen ženklą The Row – žaviuosi jų kuriama elegancija ir paprastumu.

– Kaip apsirengusi jautiesi labiausiai savimi?

– Monochromiškai, minimalistiškai, neįpareigojančiai ir be pastangų. Gyvenu plačiose kelnėse, merinosų palaidinėse ir odiniame švarkelyje, šaltesnę dieną apsigobusi grubiu džemperiu su kapišonu ar didžiule trikampe skara.

Alvino Santoso nuotr.

– Koks tavo santykis su tvarumu?

– Augau vėlyvajame aštuntajame dešimtmetyje, todėl tai, ką dabar vadiname tvarumu, mums buvo normalus gyvenimo būdas. Tai neatėjo per naktį. Tėvai mums pirkdavo keliais dydžiais didesnius drabužius, kad mano brolis vėliau juos galėtų perimti. Taip pat valgydavome nesuvalgytą maistą, pašildytą kitą dieną, ar pridėję papildomų ingredientų paversdavome kiek kitokiu patiekalu.

Kalbant apie dabartį, perku mažiau, renkuosi tokius daiktus, nuo kurių nepavargsiu jau kitą dieną, taip pat skaitau produktų sudėtį. Stengiuosi palaikyti mažus lokalius verslus, o ne didžiulius tinklus. Nors manau, kad ir jie verti pagyrimo, juk jie labai sunkiai dirba, kad adaptuotųsi prie esamos situacijos.

Žmonės nepasikeičia per naktį, todėl turime vieni kitus įkvėpti dėl geresnės ateities.

– Kaip dažnai perki naujus daiktus?

– Aš vis dar mėgstu medžioti vintažą, tačiau naujus daiktus perku labai retai. Šį sezoną mūsų kolekciją papildys merinosų palaidinės trumpomis ir ilgomis rankovėmis, tad nė nereikės dairytis ir privalomų kasdienių drabužių. Per metus sukaupiau visą archyvą daiktų, todėl dabar man nieko nebereikia. Perku tik kojines, apatinius ir labai praktiškus daiktus.

– Norvegiški prekių ženklai, į kuriuos būtų verta atkreipti dėmesį?

– „Romanin“, „Tom Wood“, ESP, „Olestad“ ir, aišku, „Envelope1976“.