Pirmoji JAV ponia būtinai atsiduria visuomenės dėmesio centre. Nuo tos akimirkos, kai po rinkimų suskaičiuojami balsai, o kartais ir anksčiau – per visą kelis mėnesius trunkančią kampaniją, išrinktojo prezidento sutuoktinei atitenka vienas iš labiausiai matomų ir analizuojamų vaidmenų, rašoma CNN publikacijoje.
Sunku įsivaizduoti, kaip akylai stebimos šiam vaidmeniui įpareigotos moterys ir kaip priekabiai nagrinėjami visi joms būdingi bruožai, pradedant manieromis bei fiziniais duomenimis ir baigiant apdarais. Visa tai pradeda vykti daug anksčiau nei žmonės ima vertinti tai, ką šios moterys faktiškai nuveikia kaip jokio atlygio negaunančios, neoficialios tarnautojos visuomenei.
Pirmųjų ponių įvaizdis – ne vien drabužiai ir išvaizda. Tai kur kas subtiliau per fizines ir asmenines savybes perteikiamas bendras įspūdis. Įvaizdis gali ir išaukštinti, ir paversti auka. Jis gali tapti ir savotiška priemone, kuria puikuojamasi arba naudojamasi tarsi ginklu, priklausomai nuo visuomenės požiūrio.
Stebint dokumentiką „First Ladies“ („Pirmosios ponios“), nesunku įžvelgti paradoksalų, bet nepaneigiamą ryšį tarp viešojo moterų įvaizdžio ir jų sėkmės bei pagarbos, kurio sulaukia iš visuomenės.
Kodėl gi kritikų balsai tokie negailestingi pirmosioms JAV ponioms? Leah Wright Rigueur, Harvardo universiteto Kennedy mokyklos profesorė, atsako į šį klausimą serijos, skirtos Michelle Obamai, pradžioje. Pirmosios ponios tarsi įpareigojamos įkūnyti amerikietiškąjį idealą, nurodo ji.
2008-aisiais, kai JAV išsirinko pirmąjį juodaodį prezidentą, jo sutuoktinė M. Obama – pirmoji juodaodė, tapusi pirmąja ponia per visą šalies istoriją, – buvo paversta vilties, galimybių ir pokyčių simboliu. Viso pasaulio moterys su neslepiama pagarba žvelgė į tą protingą ir ryžtingą asmenybę iš pietinės Čikagos dalies, po prezidento rinkimų persikėlusią į žymiausius JAV namus – Baltuosius rūmus.
Vis dėlto kritikai M. Obamos drąsą ir charakterio tvirtumą traktavo kiek kitaip. Jie nepabūgo sviesti vieno kito rasizmu ir seksizmu atsiduodančio priekaišto. Jau tada, kai vyko rinkimų kampanija, šiai moteriai buvo klijuojama pikto žmogaus etiketė. Kai kurie abejojo jos meile ir ištikimybe šaliai.
Pirmaisiais Baracko Obamos prezidentavimo mėnesiais nepalankių pastabų sulaukė jo sutuoktinės suknelės be rankovių. Tai buvo šis tas naujo – tikras reiškinys, kurį puikiai prisimena Robin Givhan, Pulitzerio prizu apdovanota mados žinovė ir kritikė, bendradarbiaujanti su dienraščiu „The Washington Post“.
„Žmonių dėmesys nukrypo į jos rankas, nes tai nebuvo trapios baltaodės rankos, – kalbėjo ji. – Nebaltaodžiai amerikiečiai metų metus regėjo baltaodes pirmąsias ponias, bet sugebėjo laikyti jas savo atstovėmis. Deja, kai kuriems baltaodžiams amerikiečiams, manau, buvo kur kas sunkiau matyti juodaodę pirmąją ponią ir su ja tapatintis. Jiems ji buvo tiesiog svetima.“
Su Jackie Kennedy nutiko kaip tik priešingai: ji buvo idealizuojama dėl grožio ir stiliaus. Tiesa, kol vyko rinkimų kampanija, jai teko paragauti kritikos dėl polinkio į prabangą, bet vos tik pasirodė su garsiąja skrybėlaite, ji buvo imta tituluoti pirmąja ponia ne tik JAV, bet ir visam mados pasauliui. Pagal amžių į dukteris savo pirmtakei Mamie Eisenhower galėjusi tikti moteris (tada jai buvo 31-i), žinoma, tapo ir jaunatviško veržlumo, atbudimo simboliu.
Žurnalistas Evanas Thomasas užsimena ir apie tai, kad J. Kennedy buvo idealus prizas baltiesiems anglosaksų kilmės protestantams.
„Ji, beje, žinojo, kad Kennedy šeima ja naudojosi, – pridūrė E. Thomasas. – Sykį yra pasakiusi, kad šeima traktuoja ją kaip daiktą. Kaip nuosavybę. Kaip Rod Ailandą.“
Daugiabriaunės asmenybės
Jei įvykiai būtų susiklostę kitaip, J. Kennedy į istoriją būtų įėjusi vien kaip daili būtybė, turėjusi ambicijų ištobulinti Baltųjų rūmų interjerą. Deja, jai prisiėjo stoti pasaulio akivaizdon apnuoginant tikrąjį savo charakterį.
Praėjus vos kelioms valandoms po to, kai jos vyras, JAV prezidentas Johnas F. Kennedy buvo nušautas, kai šalia jos sėdėjo automobilyje, ji priėmė ryžtingą sprendimą – pasirodyti visuomenei su krauju aptaškytu rausvu kostiumėliu, kurį vilkėjo per išpuolį. „Noriu, kad jie pamatytų, ką padarė“, – liudininkų teigimu, pasakė ji Baltųjų rūmų personalui.
Tuos įvykius amerikiečiai suvokė kaip katastrofą. Bet susiklosčiusiomis aplinkybėmis pavyko pademonstruoti, kokiu galingu įrankiu gali būti rūbas: jį apsivilkus pasiunčiama žinutė, kurią visi tuoj pat supranta.
M. Obama savo prisiminimų knygoje prasitarė, kaip ilgai tekdavo mąstyti, kuo apsivilkti žengiant į viešumą. Buvusi pirmoji ponia neslepia, su kokiu pavydu tada žvelgdavo į savo vyrą.
„Matant, kaip Barackas išsitraukia iš spintos tą patį tamsų kostiumą ir nė nesišukavęs iškeliauja į darbą, belikdavo tik atsidusti, – rašo ji. – Didžiausias jo rūpestis būdavo nutarti, ar vilktis švarką, ar nereikia. Ar kaklaraištis būtinas, ar bus gerai be jo?“
Knygoje M. Obama aptarė ir iššūkius, kuriuos jai teko prisiimti kaip afroamerikietei.
„Žinojau, kad vien todėl, jog esu juodaodė, būsiu kritikuojama ir už meilę prabangai, ir už nuobodų paprastumą. Taigi, derinau vieną su kitu. Tarkim, Michaelo Korso prekės ženklo sijoną su „Gap“ firmos marškinėliais. Vieną dieną apsivilkdavau ką nors iš „Target“, o kitą – iš Diane von Furstenberg kolekcijos.“
M. Obama puikiai žinojo, kad visuomenė jai nenuolaidžiaus, todėl ji ryžosi tuo pat metu ir įkvepiančiam, ir graudinančiam sprendimui – paklusti visuomenės valiai.
Kad ir kaip būtų, M. Obama neabejotinai išlošė ir atskleidė save kaip daugialypę asmenybę. Jos nuopelnams taip pat būdinga įvairovė. Ši pirmoji ponia pasidarbavo ne tik spręsdama sveikatos, švietimo ir rasines problemas, bet ir garsindama jaunų dizainerių vardus – juk noriai dėvėjo ne tik visuotinai pripažintų meistrų, bet ir Jasono Wu, Prabalo Gurungo bei Tracy Reese sukurtus drabužius.
Lygiai kaip J. Kennedy, M. Obama susitaikė su tuo, kad yra akylai stebima ir kad nė vienas jos dėvimas drabužis ar naudojamas daiktas nelieka nepastebėtas. Vis dėlto šiuo faktu ji sugebėjo deramai pasinaudoti kaip galimybe pademonstruoti požiūrį neištariant nė žodžio.
Prieštaringi lūkesčiai
Nancy Reagan į Baltuosius rūmus įžengė kaip seną gerą Holivudą menantis reliktas. 1981-aisiais surengtose inauguracijos šventėse nestigo nei prabangos, nei prašmatnumo, tačiau N. Reagan suknia pranoko viską. Tai buvo baltas, karoliukais siuvinėtas šilko apdaras – aukštuomenės įvaizdžiu besirūpinančio mados dizainerio Jameso Galanoso šedevras.
N. Reagan ir jos vyras, prezidentas Ronaldas Reaganas, buvo aktoriai. Susipažino juodu Los Andžele 5-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje ir taip pamilo vienas kitą, kaip būna tiktai filmuose. Kritikai nepraleisdavo progos pašiepti N. Reagan už manierą stebėti savo vyrą susižavėjimo kupinomis akimis. Pirmoji ponia sulaukė priekaištų ir už perdėtą rūpestingumą, užsibuvimą praeitame dešimtmetyje bei rūpinimąsi bevertėmis puošmenomis tuo metu, kai šalis tolydžio klimpo į recesiją.
Visgi per aštuonetą metų trukusį savo vyro prezidentavimo laikotarpį N. Reagan įrodė, kad yra ne vien idealios žmonos įsikūnijimas. Kaip sakė jos sūnus Ronas Reaganas, motina siekė, kad į JAV prezidentą būtų žvelgiama kaip į lyderį, ir pati prisiėmė būtent tokio personažo kūrėjos vaidmenį.
Ironiška, tačiau Hillary Clinton, kitaip nei N. Reagan, dažnai patirdavo visuomenės pagiežą dėl savo, kaip karjeros siekiančios moters, įvaizdžio. Jos kritikai tvirtino ją esant pernelyg stiprią, kad tenkintųsi buvimu užkulisiuose, ir pernelyg silpną, kad paliktų savo vyrą po milžinišką atgarsį sukėlusio seksualinio skandalo.
H. Clinton įvaizdis, žinoma, atitiko jai klijuojamą etiketę. Jos vizitine kortele tapo kelnių ir švarko kostiumas: taip ji primindavo žmonėms, kad yra pirmoji šalies ponia su teisininkės išsilavinimu, savarankiška karjera ir darbo patirtimi, padėjusia jai tapti Niujorko senatore, atėjus metui keltis iš Baltųjų rūmų. Įprotis nešioti kelnes, beje, buvo įvertintas kaip dar viena naujovė – sprendimas, kuriam ankstesnės pirmosios ponios nesiryždavo.
Prigijusio įvaizdžio H. Clinton nepakeitė ir tada, kai nutarė kandidatuoti į prezidento postą. Savo prisiminimų knygoje H. Clinton paaiškino, kad ji, kaip šalies vadovo pareigų siekianti moteris, norėjo pademonstruoti, kad nors ir skiriasi nuo vyrų, tačiau nėra jiems svetima.
Ši taktika nepasiteisino. Kol tęsėsi vieni nemaloniausių rinkimų per visą JAV istoriją, H. Clinton buvo nepaliaujamai kritikuojama. Tuokart ne dėl perdėm stiprios charizmos, bet dėl abejotinų veiksmų ir neįtikinančių pareiškimų.
Visgi didžiausia problema buvo ne ta, kad įvaizdis neatitiko realybės. Matyt, liūdniausia, kad tąkart įvaizdis neatitiko šablono: deja, bet daugelis tebetiki, kad prezidentas turi būti vyras.
Straipsnyje panaudotos Vida Press nuotr.
