– Kokia šiuo metu situacija su didesnio dydžio mada Lietuvoje?
– Visada galvojau, kad tai yra stipriai neišnaudota niša su didelėmis perspektyvomis. Kol nepradėjau to daryti pati. Pradžiai, mūsų situacija psichologiškai yra labai bloga, nes lietuvės yra pripratusios save plakti. O kaip save plakti? Maišas ant galvos, pasislepi ir niekam nesirodai, tyliai nekenti savęs viduje.
Kai atidariau mados namus, pirmuosius metus dirbau psichologe, jokiais būdais ne pardavėja. Bandžiau susikalbėti, bandžiau suprasti tas moteris. Buvo be proto sunku, nes jos užsidariusios, kuklios, bijo spalvų, bijo savęs.
– Yra giliai įsišaknijęs požiūris, kad jei esame kažkiek išraiškingesnių formų, jas automatiškai reikia slėpti po kažkokiomis aptakiomis formomis.
– Augome tokiais laikais, kai viskas buvo negalima: negalima būti neištekėjusiai, neturėti vaikų, būti pilnesnei. Augome su tuo „negalima“, tokie ir užaugome. Taip atsitiko, kad mes „išėjome“ iš standartų, o tai irgi buvo negalima. Mokykloje, darželyje mus baudė – argi ne taip būdavo? Jei esi truputį apvalesnis, tikrai susilauksi pastabų ne tik iš bendraamžių vaikų, bet ir suaugusių.
– Grožio standartai keičiasi, skatinama įvairovė. Iš kitos pusės, yra tų kritikų, skeptikų, kurie, kalbėdami apie didesnį svorį, iškelia sveikatos klausimą.
– Aš irgi turiu argumentą, kad pilna ir kūdų moterų poliklinikose. Suprantu, ką man nori prikišti, kad skatinu žmones nesveikai gyventi, gyventi išsišiepus ir laimingam. Ne, skatinu šiuo momentu kaip įmanoma stabiliau jaustis. O kai žmogus yra psichologiškai stabilus, gyvenime jis gali priimti normalius, adekvačius sprendimus. Milijoną kartų savo parduotuvėje girdėjau sakant „ateisiu, kai numesiu 10 kilų“. Ne dabar, o kai numesiu 10 kilų.
– Stilingas, patrauklus žmogus pačia geriausia savo versija gali būti nepriklausomai nuo savo mastelio, dydžio, ūgio. Kaip iš principo keičiasi požiūris, kas dabar yra laikoma didesniu dydžiu?
– Aukštosios mados pasaulyje didesnis dydis yra, kai netelpi į standartus: 90-60-90. Netilpai? Tu plius dydis. Gamybos pramonėje plius dydis yra nuo 46 ir kyla aukštyn. Bet Lietuvoje jau 42, 44 dydį sunkiai kur rasi pirkti.
– Tai ar mes esame labai lieknų žmonių kraštas, ar tiesiog nesukuriame pasiūlos?
– Ne, mes esame psichologiškai sudoroti žmonės, kurie nenori būti gražus, nes yra pilnesni nei 42 dydžio. Nes kai psichologiškai jautiesi sutrypta, tau nesvarbu, kaip atrodai, automatiškai nieko neperki, nesukuri perkamosios galios, todėl ir kūrėjai nekuria, nes tai – bankrotas.
Didieji mados gamintojai gali sau leisti rizikuoti. Ar bus nupirkta, ar nebus – jie turi pasitaupę. Lietuvoje mažieji dizaineriai negali sau leisti rizikuoti, nes kiekvienas produktas jiems yra gyvybės ir mirties klausimas. Nepardavei kelių didesnių dydžių suknelių – ir peilis tau į nugarą.
– Vienas dalykas – perkamosios galios trūkumas, kitas dalykas – realių įgūdžių, kaip gaminti, neturėjimas. Žmonėms susidaro įspūdis, kad gaminant madą tereikia proporcingai tempti drabužį į šonus ir jis didėja. Bet, iš tiesų, žmonės stambėja nelygiavertiškai.
– Tai dar viena priežastis, kodėl Lietuvoje nėra daug kuriančių plius dydžio madą. Tai daug sudėtingiau, be galo daug išlaidų tenka gerų lekalų gamybai, geros konstrukcijos, gero sugulimo, gero audinio parinkimui. Padarysi klaidų – ir vėl peilis į nugarą.
– Tai kodėl sudėtingiau siūti išraiškingesnių formų žmogui?
– Mes turime ką pridengti ir ką paryškinti, todėl mūsų audinių kritimas turi būti kitoks, sudėtis – kardinaliai skirtis nuo S dydžio. Plius dydžio moteris daugiau prakaituoja, jai reikia audinio, kuris kvėpuotų, o natūralesnis audinys reikalauja didesnio biudžeto. Ir vėl atsiremiame į pinigus.
Kviečiame peržiūrėti visą laidą:
