Į „Google“ paiešką įvedus „Fake designer products“ (liet. netikri dizainerių gaminiai), atsiveria gausybė tinklalapių, kurie viešai deklaruoja prekiaujantys klastotėmis. Taip pat atsiranda ne vienas tinklalapis, kuris dalinasi rekomendacijomis, kur geriausia pirkti, ar kur parduodamos tikroviškiausios klastotės.

Akivaizdu, jei yra tokia didelė pasiūla, reiškiasi ir poreikis pirkti klastotes taip pat yra didelis. Klastotės nebūtinai yra tik drabužiai, tai gali būti ir aksesuarai, prabangos prekės, batai ar net paslaugos. Tačiau kodėl žmonėms taip svarbu įsikibti į iliuziją, jog jie turi ir dėvi (arba avi) vardinį produktą, net jei tai klastotė?

Perkame klastotes, nes...

Iliuzija yra kažkas, ką mes susikuriame savo galvoje, kai žinome, kad konkrečių dalykų negalime turėti dabar, o galbūt negalėsime ir ateityje. Klastočių pirkimas dažnai atsiremia į finansinį aspektą. Kai žmogus neturi pajamų įsigyti norimo dizainerio produkto dėl itin aukštos kainos, pradeda ieškoti analogų arba identiškų produktų – klastočių.

Šalia finansinio dėmens atsiranda ir psichologinis. Socialinis psichologas-lektorius Edvardas Šidlauskas įvardina, kad klastočių pirkimą vietoje originalių, vardinių produktų iš tiesų galima vadinti saviapgaule.

„Saviapgaulė yra dažnas reiškinys, kartais mokslinėje literatūroje apibrėžiama sąvoka wishful thinking. Žmonės dažnai yra nepajėgūs priimti faktų, su jais sutikti, ypač, jei jie kontrastuoja su primestomis socialinėmis normomis, kurios nurodo „kaip viskas turi būti“. Berods dar Karen Horney pastebėjo, kad neurozės prielaidų derėtų ieškoti kultūroje.

Apibendrinant, drabužis, išvaizda nuo seno yra vizitinė kortelė, pristatanti žmogaus padėtį visuomenėje. Šiandien, kai veik visi trokšta atrodyti labai svarbūs, ypatingi, vertingi ir įdomūs, „čia ir dabar“, apie tai, kad išties kažkuo būti, o neatrodyti, jau jokios kalbos nėra. Paradoksalu, bet žmonės kažko iš tiesų pasiekę, turbūt mažiausiai suka galvą apie to reprezentavimą kitiems, nebent tai kažkaip susiję su jų verslu ar tiesiog profesine veikla“, – pasakoja E. Šidlauskas.

Socialinių tinklų eroje turime galimybę per mažą ekraną stebėti kitų, visai nepažįstamų žmonių gyvenimą, kuris, panašu, labai dažnai atrodo geriau negu mūsų pačių kasdienybė ir realybė. Todėl, stebėdami kitus, „privilegijuotuosius“, galvoje susikuriame tam tikrus vaizdinius, kaip atrodo tikrai „geras“ gyvenimas.

Dažnai „geras“ gyvenimas vaizduojamas per vartotojiškumą, sudaromas vaizdas, kad turėdamas vardinius batus – būsi laimingas. Deja, vardiniai batai dažnu atveju kainuoja daug. Tad tie, kurie finansiškai nepajėgia įšokti į „privilegijuotųjų“ traukinį, atranda kitą išeitį – imituoti.

„Gyvename suspausto laiko ar tiesiog greičio kultūroje, kurioje veik visi susiduriame su nebepakeliamu užduočių kiekiu, dėl to pažeminama kartelė, kai užtenka tiesiog atrodyti, nereikia būti.Tai liečia profesinę sferą, santykius bei viešą įvaizdį, kad ir drabužius, kurie ir yra imitacija skonio, statuso, turtinės padėties“, – įvardija psichologas.

„Prada“ mados namų rankinės klastotė tapo „Padre“.

Kas slepiasi už klastočių?

Yra keli aspektai, kurių dažnai neapsvarsto eilinis vartotojas, kuriam „Chanel“ rankinė už 20 eurų, yra tiesiog rankinė, kurią po kelerių mėnesių galima bus išmesti, pakeičiant kita. Vartotojui nėra itin aktualu ar įdomu, ką ši verslo niša slepia kitoje prekystalio pusėje.

„BBC News“ publikuotas Bethan Bell straipsnis „What‘s wrong with buying fake luxury goods?“ (liet. „Kodėl yra blogai pirkti netikras prabangos prekes?“), paminėtos pagrindinės problemos, kylančias dėl prekiavimo padirbtomis prekėmis.

Visų pirma, vagiama dizainerių intelektinė nuosavybė ir smogiama mados namų reputacijai. Jei kiekvienas gali turėti tokio pat dizaino produktą, o dar ir su vardiniu ženkliuku (žinoma, abejotinos kokybės) – tai jau nebe prestižo ir prabangos prekė, tai dar vienas masiškai vartojamas produktas, nebetinkantis savo vertės.

Dar vienas svarbus punktas, klastotės dažnu atveju gaminamos Kinijoje. O gamina jas ne kas kitas kaip vaikai, gaunantys žemiausią įmanomą atlyginimą (jei jį apskritai gauna). Trumpai tariant, remiamas vaikų išnaudojimas.

Ir, ko gero, galbūt mažiau žinoma informacija – pinigai, gaunami už klastotes, neretai pereina į juodąją rinką – tai gali būti prekyba narkotikais ar, pavyzdžiui, ginklais. Patys gamintojai ir prekiautojai dažnai patiria spaudimą, pagaminti kuo panašesnį produktą į tikrąjį ir parduoti jį kaip tikrą, reiškiasi, ne už 20 eurų, o už 1000 ir daugiau.

Taigi, klastočių verslas yra įvairialypis, jame gausu problemų: pradedant ne visada deklaruojamais mokesčiais, baigiant vaikų išnaudojimu. Galima manyti, jog tai yra prekiautojų problema, tačiau, kad verslas sėkmingai gyvuotų, reikalingos dvi pusės – viena, kuri siūlo, ir viena, kuris perka.

Foto: Shutterstock