Pabrėžiame, kad interviu J. Jurkevičienė davė vasario pabaigoje, kai Italijoje koronaviruso plitimas nebuvo pasiekęs piko.
– Iš pirmo žvilgsnio gali kilti klausimas, kuo gi virusas susijęs su mada. Bet epidemija stipriai palietė Italijos mados industriją.
– Ši valstybė gyvena iš trijų dalykų: sunkiųjų mašinų pramonės, turizmo ir mados. Bandymas apsisaugoti pakankamai įtakojo ir mados savaitę. Dauguma dizainerių savo pristatymus vykdę už uždarų durų. Garsiausi mados dizaineriai Dolce&Gabbana visus metus ruošė kolekciją, investavo milžiniškus pinigus į drabužius, į pirkėjų, parduotuvių savininkų, žurnalistų atvykimą. Tai be galo didelė industrija ir staiga viskas atsistojo ant prarajos krašto.
Vis dėlto, pats blogiausias dalykas yra panika. Be abejonės, viskas gyvenime reikalinga – tam tikri kataklizmai irgi reikalingi, kad tokie žmonės, kaip nepailstantys Milano gyventojai, dabar praleidžia daug sveiko laiko namuose, sukdami savo risoto milanese, bendraudami su šeimos nariais.
– Mados verslui dabar įtemptas periodas. Jei žmonės nenori eiti iš namų, greičiausiai, nenori ir apsipirkinėti.
– Nuolat seku situaciją mados versle ir pastebiu – italai kaimynus prancūzus pralenkia vienu dalyku. Italai pritaiko madą visiems socialiniams sluoksniams, tai, ko negali padaryti Prancūzija. Visų sluoksnių moterys ir vyrai Italijoje gali puikiai naudotis mada – kiekvienas pagal savo galimybes. Tai nėra vienetinė mada kaip prancūziškas haute couture (liet. aukštoji mada).
– Esate minėjusi, kad mados savaitės pirmosios padiktuoja, kaip gyvensime kitais metais.
– Mados pasaulio žmonės gerai žino, nuo ko prasideda kolekcijų kūrimas. Visiems dizaineriams yra duodamos tos pačios užduotys – žinoti, kokia bus madingiausia spalva, audinys, tekstūra, ar tai bus trikotažas, ar tai bus tarsi rankomis megztas drabužis, kaip kad šios mados savaitės kultinis momentas. Visus tuos dalykus reikia numatyti ruošiantis mados savaitei. O tiems, kas neturi galimybių atvykti į mados savaitę, tereikia ateiti į Condotti gatvę ir pasižiūrėti į dizainerių vitrinas, tam, kad suprastume, kaip gyvensime ateinančius metus.
– Per 27 metus, kuriuos esate praleidusi Italijoje, kokias italų mados taisykles esate išmokusi?
– Taisykles sunku suformuluoti. Visi mes esame įpratę manyti, kad italai labai atsipalaidavę, netvarkingi. Iš tiesų, yra dvi sritys, kuriuose jie nepralenkiami savo disciplina – tai gastronomija ir mada. Italą gali nušauti, bet jis nevalgys net ir nuostabiausių pietų, jei jie bus patiekti ketvirtą valandą – pietūs valgomi tik pirmą, o vakarienė – tik aštuntą val.
Madoje taip pat galioja griežti dėsniai. Italai beveik neapsiperka išparduotuvėse, tam tikra prasme juos vadinu ligoniais, nes jie nuolat „serga“ mados tendencijomis. Niekas čia nenešios penkių metų senumo džinsų ar striukės vien todėl, kad tai – žinomas prekės ženklas. Kai kurie italai gal ir neleis sau įsigyti Giorgio Armani suknelę, bet jie gali panašią, šio sezono tendencijas atitinkančią suknelę nusipirkti paprastesnėje parduotuvėje, o po pusmečio ją pakeisti.
– Labai įdomus kontrastas, nes Lietuvoje turime daug žmonių, kurie mėgsta apsipirkti išparduotuvėse. Jiems svarbiau nusipirkti kokybišką, gero prekės ženklo drabužį, nesvarbu, kad šis – kelių metų senumo.
– Tai nėra blogai. Žvelgdama į lietuvius kartais pergyvenu tik dėl vieno dalyko – žmonės Lietuvoje permoka labai daug pinigų. Kartais sakau – sėskite į lėktuvą, atskriskite į Neapolį ir parodysiu, kurioje gatvėje galite būti aprengtas nuo galvos iki kojų už 100 eurų. Ne apsirengti, o būti aprengtas konsultanto vyro, kuris jus mato kaip modelį, nesvarbu, koks bebūtumėte – aukštas ar žemas, su pilvu ar be jo.
– Ar Italijoje drabužiai iš esmės pigesni, ar tiesiog žinote, kur jų gauti pigiau?
– Ir taip, ir taip. Yra tam tikros formulės, pavyzdžiui, Neapolyje treji marškiniai kainuoja 59 Eur. Padalinkite šią sumą iš trijų... Gausite nuostabiausių marškinių, kurie atrodo tarsi pasiūti rankomis ir išmodeliuoti pagal kiekvieną vyro kūno liniją. Vyrai Italijoje save tarsi atranda iš naujo! Pastebėję, kiek kainuoja mokasinai, kojinytės, paprasti džinsai, marškiniai, jie tiesiog apstulbsta.
Atvykėliai, vis dėlto, dažnai baiminasi užeiti į italų mados parduotuves. Iš vienos pusės, jei esi mados pasaulio žmogus ir dirbi Milane, galioja didžiuliai įvaizdžio reikalavimai, apie tave tiesiogine to žodžio prasme sprendžia pagal batus, bet tai negalioja paprastiems žmonėms. Eiliniam vyriškiui užėjus į parduotuvę, konsultantai elgiasi labai maloniai. Jie niekada neįžeis, neišgąsdins – ne dėl to, kad jie turi parduoti prekę, tiesiog toks tas itališkas charakteris.
– Žmonės dažnai kuklinasi užsukti, nes galvoja, kad tai – ne jų lygio parduotuvė. Bet pasižiūrėti vis vien norisi.
– Net iš kelių Lietuvos žmonių esu girdėjusi, kad jie buvo išmesti iš garsių parduotuvių Didžiojoje gatvėje… Neįvardinsiu, kokių. Sykį viena buvusio ministro žmona užsuko į parduotuvę Vilniaus senamiestyje ir jai buvo pasakyta „ponia, ši parduotuvė – ne jums“. Toks dalykas niekada neįvyktų Italijoje.
– Ateičiai – ar yra tinkamas laikas apsipirkimui Italijoje?
– Italijoje nuolaidos prasideda sausio ir liepos 5 dienomis. Tuo metu galima nusipirkti 75 proc. nukainotų drabužių ir aksesuarų. Italijoje nuolaidoms galioja tokia formulė – drabužio kaina yra dalijama iš penkių, tuomet iš šešių, <...>, galiausiai iš dešimties ir sekančią dieną nuolaidos baigiasi.
Visą interviu išgirsite laidos „Stiliaus DNR“ vaizdo įraše:
