Sunku patikėti, kad ši savimi pasitikinti, daili moteris, būdama 30-ies ir dirbdama muzikos prodiusere, patirdavo stiprius panikos priepuolius. Kaip pati sako, ji buvo ir hipochondrikė, ir megalomaniakė. „Kai man buvo 20, daug neklausinėdavau. Mano mama buvo profesionali plaukikė, ji mus mokė visada judėti į priekį. Šioje idėjoje yra stiprybės, bet ji gali išprovokuoti ir silpnumą.“
Bent jau mirtis jos nebegąsdina. „Kai mirė Davidas Bowie, tai atrodė tarsi šventvagystė. Galvojau – jei net jis, turėdamas galimybę pasirinkti geriausią gydymą... Kai suvoki, kad mirties nė vieno neaplenks, ji mažiau gąsdina.“
Jei jums norisi praktiškų atsakymų į klausimus, susijusius su vienokiais ar kitokiais gyvenimo sunkumais, knygoje jų nebus daug. Ką daryti, jei užklupo vidutinio amžiaus nemiga? Ji siūlo paskambinti į darbą ir pasakyti, kad vaikui – diarėja, todėl negalėsite ateiti į darbą.
Jei jaučiate, kad išvaizda nebesutampa su jaunatvišku vidiniu nusiteikimu, knygos autorės, užuot pateikusios plastikos chirurgų ir veido kremų sąrašą, poetiškai siūlo galvoti apie vaiką, kuris turi seną sielą ar prisiminti žiburiukus šimtamečių akyse. Pats knygos pavadinimas neleis jums pamiršti – kad ir kiek stengtumėtės, senėjimas neišvengiamas. Knygoje nėra dar vieno adresų ar siektinų dalykų sąrašo, kad sarkastiškai paminima tai, ko neišvengs niekas, net Paryžiaus modeliai. Humoras, net ir šiurkštokas, daro stebuklus.
AFP/Scanpix nuotr.
„Mus (ji rašė knygą kartu su filmų prodiusere Sophie Mas) dažnai įkvepia britų gebėjimas pasišaipyti iš savęs. Tai svarbiausia, norint išlikti. Be to, taip pridengiamos sumanios idėjos, tai – būdas sudėti sumanių patarimų į knygą, kuri pretenduoja į rimtesnius, gilesnius kūrinius.“
Stereotipinis klausimą: ar, jos nuomone, Prancūzija, garsėjanti palankesniu požiūriu į vyresnio amžiaus moteris (prisiminkime iki šiol vertinamas aktores Catherine Deneuve, Isabelle Huppert, Juliette Binoche)? Nusikvatojusi ji atsako: „Kur yra tokia šalis, kurioje lengva senti?“
Įžengusios į šeštą ar į septintą dešimtį moterys Prancūzijoje nėra nepastebimos, kaip kitose šalyse. „Manau, taip yra todėl, kad mano mamos karta užauga, žygiuodama gatvėmis ir kovodama už moterų teises, taigi nebuvo sveikintina galvoti apie savo išvaizdą. Reikėjo pakaitalo“, – pasakoja pašnekovė.
Iš kur prancūzės tiek daug išmano apie apsipirkimą ir apie stilių? Jos išleidžia mažiau pinigų už mus, bet jų drabužiai tarnauja ilgiau, jos visada atrodo gražiai. Šios moterys įkvėpė parašyti erzinančią savo pasipūtimu knygą – „Kodėl prancūzės nestorėja“. Ar stiliaus pojūtis užkoduotas jų genetikoje?
AFP/Scanpix nuotr.
„Mes augame, mokykloje skaitydamos prancūzų romantinę literatūrą. Svarbu atrodyti reikšminga asmenybe ir išlaikyti paslapties šydą“, – sako pašnekovė. Kitaip tariant, jos, lygiai kaip mes, jaudinasi dėl nereikalingų kilogramų, svarsto, ar nėra per senos mini sijonui, tik viešai šito neparodo.
Galioja ir dar viena taisyklė: išsišokti – neskoninga. Jei atrodote taip, lyg būtumėte susileidusi botokso, Prancūzijoje tai laikoma nesėkme. Pasak C. de Maigret, būtent todėl prancūzių stilius yra klasikinis, beveik nuspėjamas.
Šiandien C. de Maigret nuo galvos iki kojų vilki juodai – kaip ir ant knygos viršelio. „Chanel“ vilnonis paltas, džinsai, marškinėliai. „Nebegaliu vilkėti per daug juodų drabužių. Man patinka spalvos, tik jos turi būti ryškios... Apskritai dabar mano stilius daug drąsesnis. Būdama 20-ies ji mėgo vyriškus drabužius. „Dabar man labiau tinka moteriškas stilius“, – sako ji.
C. de Maigret sako, kad dabar jaučiai kur labiau savimi pasitikinti, nei būdama 20-ies. Keista, kad darbas mados srityje ją paskatino lengviau priimti senėjimą. „Tai, kad „Chanel“ vis dar renkasi mane, įkvepia. Juk visi pasensime. Tikslas – išmokti tai priimti.“
