– Dažnai viešojoje erdvėje esi žinoma ne tik dėl savo profesijos, bet ir aiškių pažiūrų, garsiai išsakomų įsitikinimų. Nevalgai mėsos, nerūkai, negeri – skamba kaip nuolatiniai kažko atsisakymai, bet ką tau toks gyvenimo būdas duoda?
– Tikrai buvo laikas, kai mečiau rūkyti, atsisakiau alkoholio, mėsos bei kitų gyvūninės kilmės produktų ir dar daug ko. Tikėjau įvairiais mokytojais, filosofijomis, religijomis, astrologija, ieškojau savo gyvenimui paaiškinimų ir gairių išorėje. Dabar į viską žiūriu daug laisviau. Gyvūninės kilmės produktų vis dar praktiškai nevartoju, o į kitus malonumus žiūriu paprasčiau. Manau, kad kraštutinumai nėra sveika. Dėl to, kad neberiboju savęs, atsirado kur kas daugiau laimės, laisvės ir mėgavimosi gyvenimu.
– Kas tave labiausiai paskatino rinktis tokį gyvenimo būdą?
– Jei žmogus nors kiek domisi aplinkosauga, klimato kaita, atogrąžų miškų kirtimu, savo sveikata, supranta, kiek daug laimime mažindami gyvūninės kilmės produktų vartojimą. Mūsų lėkštės turinys daro didelį poveikį planetai. Visai nebūtina visiems eiti į protestus ar kitaip aktyviai reikštis (nors tai irgi svarbu). Gali būti aktyvistas kas trečią kartą pakeisdamas mėsą savo lėkštėje tofu, lęšiais ar avinžirniais. Apie tai daug informacijos suteikia mano mėgstama organizacija „Tušti narvai“.
„Tušti narvai“ yra efektyviausia gyvūnų teisių organizacija Lietuvoje, ji taip pat priklauso tarptautinei organizacijai „Empty Cages“. Natūralu, kad susidomėjus gyvūnų teisėmis ši organizacija pateko į mano akiratį. Susipažinau su steigėjais ir savanoriais aktyvistais, pati savanoriavau, o kai turiu galimybę, prisidedu prie jų veiklos finansiškai.
Dažniausiai žmonės linkę aukoti kačių ir šunų prieglaudoms, tačiau pramoninėse fermose yra milijonai kenčiančių gyvūnų, todėl siūlau žmonėms padalyti savo auką ir dalį skirti kitiems gyvūnams. Laukiu, kai bus uždraustos kailių fermos, nes manau, kad kailis, kaip ir oda, daug fainesni dirbtiniai.
Taip pat savanoriavau organizacijoje „Trys paršeliai“, kūriau jiems „Facebook“ įrašus. Mano geri pažįstami Viktorija ir Edvardas ten globoja net 27 nuo mirties išgelbėtus fermos gyvūnus: karvę, avinus, ožkas, vištas, triušius. Visi gyvūnai turi vardą, yra gerbiami, mylimi, gydomi, lepinami ir iš jų niekas nesitiki nei mėsos, nei pieno, o tiesiog, kad jie būtų laimingi. Jiems irgi aukoju, kai galiu. Jie taip pat priima lankytojus savo sodyboje, tad labai rekomenduoju joje apsilankyti.
– O kaip pati susidomėjai šiomis temomis – aplinkosauga, klimato kaita?
Kai nebenorėjau valgyti mėsos, ėmiau skaityti daug informacijos ir žiūrėti dokumentinius filmus. Labai rekomenduoju pažiūrėti tokius filmus kaip „Cowspiracy“ (2014), „What the health“, „Okja“, „Įlanka“ (2009). Juos pažiūrėjęs susieji savo lėkštės turinį su sveikata, įpročius – su planetos būkle, save – su kitais gyvūnais. Manau, beveik neįmanoma nesidomėti aplinkosauga, kai apie tai yra tiek daug informacijos. Kiekvienas nors šiek tiek apie tai žinome.
– Kaip reaguoji, kai tave vadina „aktyviste“?
– Aktyvizmas – geras dalykas. Esu etapų aktyvistė: kai kažkokioje susidariusioje sudėtingoje politinėje ar socialinėje situacijoje matau galimą savo pilietinę naudą, galiu skirti tam nemažai savo laiko ir jėgų. Tokių žmonių – daug. Pilietiškumas, aktyvumas, sąmoningumas man – vienos gražiausių žmogaus savybių, nes jos rodo, kad žmogus stebi pasaulį aplink save, nėra jam abejingas ir suvokia savo įtakos galią.
– Sąmoningas vartojimas – mūsų pareiga ar laisvas pasirinkimas?
– Atsakysiu klausimu: ar balsavimas rinkimuose – pareiga, ar laisvas pasirinkimas? Manau, kad ir tai, ir tai. Lygiai taip ir dėl sąmoningo vartojimo: esu laisva pati spręsti ir pasirenku naudoti tą laisvę įsigydama daugkartinių maišelių neštis į parduotuvę, porą kartų per savaitę iškeisdama automobilį į troleibusą, atsisakydama šiaudelio bare, turėdama savo vandens butelį, pakeldama skraidančią šiukšlę.
– O ar įmanoma ta tobula, visiškai sąmoninga visuomenė?
– Manęs „neveža“ mintis apie tobulumą. Manau, pats tobulumas – neįdomu, nes per daug netikra. O štai pastangos man atrodo tikra. Todėl visuomenė, kuri stengiasi būti sąmoninga ir pažangi, net jei daro klaidų, man atrodo daug patraukliau nei utopinė ideali visuomenė.
– Koks yra didžiausias mitas, susijęs su veganizmu, kurį norėtum sugriauti?
– Yra nemažai mitų. Atsiribojau nuo veganų bendruomenės, nes vis pasitaikydavo „vegan-nacių“ ar „vegan-policijos“ atstovų, kurie mėgsta sudaryti įspūdį, kad svarbu būti „šimtaprocentiniu“ veganu. Mano patirtis parodė, kad tai – netiesa. Nesu pavyzdinga veganė, darau įvairių išimčių. Netikrinu, ar dviračio padangose yra gyvūninės kilmės klijų. Jei nėra veganiško pasirinkimo, suvalgau vegetarišką patiekalą.
Netiesa, kad grynume ir tobulume yra teisybė. Gerokai daugiau naudos, jei šimtas žmonių padarys po mažą žingsnelį, nei vienas elgsis „tobulai“ teisingai.
Kitas mitas, kad veganizmas kenkia sveikatai. Subalansuota augalinė mityba yra labai naudinga sveikatai ir išvaizdai, todėl svarbu domėtis visaverte mityba ir, aišku, darytis reikiamus tyrimus.
Ir dar vienas mitas – veganai yra aukštesnės būtybės už visavalgius. Čia ironizuoju, bet, deja, dalis veganų, o ir pati veganizmo pradžioje fanatiškai įsivaizdavau, kad esu geresnė ir teisingesnė nei kiti. Susidaro pavojinga „mes“ ir „jūs“, „balta“ ir „juoda“ atskirtis. Tai niekam nėra naudinga. Pats save nuolat spaudi būti kuo tobulesnis, o kitus niekini. Džiaugiuosi, kad tai praėjo.
– Ko reikėjo, kad tai praeitų?
– Laiko ir psichoterapijos. Ji man padėjo save pamilti ir nebekelti nei sau, nei kitiems per didelių lūkesčių. Gerbdamas save, natūraliai gerbi kitus žmones ir tą tašką, kuriame jie yra, užuot tempęs juos ten, kur esi pats. Fanatizmas labai atstumia ne tik nuo tokio žmogaus, bet ir nuo temos, net jei ji labai svarbi.
– Kaip apibūdintum savo stilių? Ar rinkdamasi drabužius galvoji apie tai, iš kokių medžiagų jie gaminami?
– Labai vertinu drabužius, kurie gaminti ne iš gyvūninės kilmės medžiagų. Jei tik yra galimybė, tikrai renkuosi juos. Mėgstu dirbtinę, ekoodą. Kai kurie sako „ai, čia juk netikra oda“, bet aš joje matau tik pliusus. Ne visada pavyksta išvengti odos, bet stengiuosi. Labai laukiu, kol Vilniuje, kaip ir Berlyne, bus vadinamoji veganų alėja, kur galima visko įsigyti. Dabar, norint įsigyti kokybišką prekę be odos, kad ir, tarkime, batus, reikia daug domėtis ir ieškoti. Turint mažai laisvo laiko tai gali tapti labai sudėtinga.
Mano stilius labai įvairus, daug ką tenka išbandyti spektakliuose, kino aikštelėse.
Gyvenime nededu daug pastangų į išvaizdą, nesidažau, nes darbe manęs laukia kostiumai ir grimas. Apibūdinčiau savo stilių kaip sportinio ir klasikinio mišinį. Mėgstu elegantiškas ilgas sukneles ar plačias kelnes, treningus ir marškinėlius.
– Tavo profilis kupinas įvairių pavadinimų – kino, teatro aktorė, menininkė, aktyvistė. Neseniai išbandei ir „stand up“ sceną. Kaip sugalvojai to imtis, kuo ši veikla tave sudomino?
– Na, matyt, pasižymiu nemažu energijos kiekiu, nes mane visada traukia daug veiklų. „Stand up“ yra mano mėgstamas žanras, nemažai jų žiūriu, kaip ir daug kas dabar. Turiu mėgstamų „stand up“ komikių ir komikų. Šis žanras sujungia tai, ką pati labai mėgstu, – autorinę kūrybą, komediją, gyvą santykį su žiūrovais. Šio žanro mokomasi ne vienus ir net ne trejus metus, todėl jame vis dar jaučiuosi mokine.
– Kaip jautiesi, kai visa auditorija kvatoja iš to, ką sugalvojai ir pasakei?
– Puikiai! Kiekvienas atsiliepimas apie prajuokinusį mano vaidmenį scenoje ar videoklipe man yra labai brangus. Dievinu juoką, nes juokas man yra laisvė. Pati labai mėgstu būti prajuokinta, juoktis su kažkuo kartu. Nuo vaikystės „žvengdavom“ su draugėmis, kvailiodavau namie, kurdavau komedijinius etiudus teatro studijoje.
Mano profesionali kino ir teatro aktorės karjera prasidėjo dramatiškais vaidmenimis, tačiau prieš kurį laiką – matyt, kai pati viduje išsilaisvinau ir leidau sau džiaugtis gyvenimu – komedija sugrįžo ir į profesinį gyvenimą. Dabar komiški vaidmenys, improvizacija ir mano videoįrašas apie Gangą ar Jadzę sukelia daug malonumo. Taip pat, kai pavyksta „stand up“ pokštai ar mano spektaklio scena „prarauna“, būna nuostabus jausmas. Tik kino gyvenime norisi daugiau. Tai – mėgstamiausia mano aktorinė sritis.
– Savo socialiniuose tinkluose taip pat kuri personažus, kurie yra šmaikštūs ir pašiepiantys. Ar nebaisu kartais pasijuokti ir iš savęs?
– Nei komiškų vaidmenų teatre ar kine, nei „stand up“, nei savo Gangos videoklipų negalėčiau sukurti, jei pirmiausia nežiūrėčiau su šypsena pati į save. Jei bijočiau pasijuokti iš savęs, kaip galėčiau videoklipe susitapatinti su Saugirdo Vaitulionio kate, kuri jį siutina, nes naktį lipa jam ant galvos, „ėda ir šika“? Bet būtent tai ir juokinga, kad aš vedu paralelę tarp pro rožinius akinius žiūrinčios įsimylėjėlės ir gyvūno. Galiu būti ir gręžianti Naglio Bieranco kaimynė, ir Agnę Jagelavičiūtę kritikuojanti bei įsižeidžianti sekėja, ir mergina, besibučiuojanti su savo nematoma mylimąja (kol Viktorija Siegel kalba apie nematomą spuogą), ir girta guru, jei tik draugauju su savimi ir priimu save visokią. a
Juokas išlaisvina, atpalaiduoja ir sujungia žmones. Humoras taip pat padeda pašalinti įtampą kalbant sudėtingomis temomis, padeda su šypsena, lengviau ir žaismingiau žiūrėti į gyvenimą, į save ir kitus. Man svarbu galėti „lūžti“ iš juoko su artimu žmogumi, ar tai būtų partneris, draugė, ar mano dukra. Manau, beveik kiekvienoje gyvenimo situacijoje yra kažkas komiško.
Humoras padeda pašalinti įtampą kalbant sudėtingomis temomis, padeda lengviau ir žaismingiau žiūrėti į gyvenimą, save ir kitus. Man svarbu galėti „lūžti“ iš juoko su artimu žmogumi.
O kaip tu apskritai susidomėjai vaidyba ir kaip nusprendei tapti aktore?
Paauglystėje atėjau į Gedimino Storpirščio vadovaujamą teatro studiją „Elementorius“ ir be galo įsimylėjau vaidybą, improvizaciją. Nuo kokių penkiolikos ar šešiolikos metų aiškiai žinojau, kad būsiu aktore.
– Regint tave kino ekrane, atrodo, kad tau dažnai tenka slegiantys ir „sunkūs“ vaidmenys. Kita vertus, dažnas aktorius sako, kad lengvų vaidmenų nebūna. Ką tu manai apie tai?
– Esu vaidinusi ir dramos žanro filmuose, ir romantinėje komedijoje. Serialuose ir spektakliuose tenka ir rimti, ir komiški vaidmenys, taigi amplua įvairove skųstis negaliu. Plati amplitudė – pliusas aktoriui, o man labai patinka keistis, transformuotis.
– Iš kur semiesi tokio pasitikėjimo savimi?
– Ačiū už įvertinimą. Kelias į savęs pažinimą ir į meilę sau, manau, yra svarbiausias. Aš juo keliauju jau kurį laiką ir tai padeda save priimti su savo stiprybėmis ir silpnybėmis. Tuomet tampa mažiau svarbu, ką galvoja ir sako kiti. Man svarbu gerai jaustis ir daryti tai, ką noriu, būti savimi, eksperimentuoti.
– Kuris iki šiol tavo sukurtas vaidmuo tau pačiai mieliausias?
– Sunku išskirti vieną, nes jų yra daug ir jie labai įvairūs. Ir Jordan iš G. Tuminaitės spektaklio „Bedalis ir Labdarys“, ir Asta iš K. Vildžiūno filmo „Senekos diena“, ir Teklė / Julka iš L. Twarkowski spektaklio „Lokis“, ir Margarita iš nebesančio E. Nekrošiaus spektaklio „Faustas“, karalienė Elžbieta iš A. Areimos „Marija Stiuart“. Mano videoamplua (Ganga, Jadzė ir kt.) irgi labai brangūs.
– Prie kokių projektų šiuo metu dirbi, kokiuose spektakliuose ir kino juostose tave išvysime artimiausiu metu?
– Iš visai naujų projektų laukia miuziklas Rusų dramos teatre. O visa kita tęsiu: spektakliai, videoįrašai ir visa kita, ką pasiūlys gyvenimas.
