Jei norite iš arčiau susipažinti su kūrėju, pateikiame neredaguotą interviu vaizdo formatu.
– Senokai apie tave girdėjome. Kas naujo kūrybiniame fronte?
– Neseniai pabaigiau olimpinę kolekciją, ją parodysiu tik kitais metais. Kadangi su olimpiniu komitetu kaip visada nesutariau, jiems aprangas gamins lenkai, o aš darysiu alternatyvius modelius. Nutariau, kad neužsiimsiu kritika ir parodysiu, ką galiu padaryti. O žmonės tegul patys sprendžia, kurios olimpiečių aprangos geresnės.
– Bet aprangas lietuviai vis vien vilkės lenkų kurtas. Ar ne perniek tas darbas?
– Bet pagalvok, kiek žiūrovų, kiek gerbėjų galės vilkėti mano aprangą per rungtynes!
– Prisiminkime dėvimąsias kolekcijas. Pamenu, prieš trejus ketverius metus dar lankiausi tavo kolekcijų pristatymuose. Kodėl jų neberengi?
– Jų nebereikia. Negaminu rūbų „į orą“. Jei esi mažas, negali apsikrauti daiktais. Pasižiūrėkite, kas vyksta pas dizainerius, kurie turi savo parduotuves, – amžinas išpardavimas. Jie neišparduoda net pusės savo prekių. Aš išpardavimo niekada nedariau ir nedarysiu: jei žmogus nori daikto, jis su manimi susisiekia ir aš tą daiktą pagaminu.
O dėl kolekcijų pristatymų... Savu metu, dar iki socialinių tinklų eros, jie buvo reikalingi, nes tai buvo vienintelis komunikacijos būdas su klientu. Ne per savo feisbuką, kur turi 10 tūkst. sekėjų, kur gali savo žinutę iškomunikuoti kone kasdien, o per žiniasklaidą.
Nesakau, kad niekada nebedarysiu pristatymų, bet dabar tai neturi jokios prasmės. O dėl snobizmo daryti pristatymą yra ne mano stilius
– Bet pristatymas – juk prestižo reikalas.
– Man nebeįdomūs tie žmonės, kurie eina į pristatymus. Visus lietuviškus selebričius, ypač tuos, kurie mane domina, ir taip pažįstu. Man nereikia, kad bet kas vilkėtų mano rūbais. Žinomumas būna ir geras, ir blogas. Dalis tų personažų, kurie mirga portaluose, sukelia juoką. Aš nenoriu, kad mano rūbais vilkėtų tokie žmonės.
Be to, pasižiūrėjus į šiuolaikinius pristatymus, matyti, kad vis mažiau dėmesio skiriama pristatomam produktui, didesnis dėmesys – asmenukėms ir savęs demonstravimui.
Visos tos fotosienelės man varo drebulį, nes jos gauna didesnį dėmesį nei pristatomas produktas. Aš pats prie sienelių nesifotografuoju, nebent nėra reklamos arba vyksta labdaringas renginys. O kai už tavęs – kažkoks „Philips“ ar bet kokia kita reklama, tai kam juos reklamuoti, jei tau nėra mokama?
Tas pats variantas – nueiti į naujo automobilio arba mobiliojo telefono pristatymą. Jie ką, tau moka už tai, kad ateini? 90 proc. svečių tikrai negauna už tai nė cento. Ir jie vis vien eina tuos buterbrodus neskanius valgyti ir blogą vyną gerti.
– Raktinis žodis – nemokamai!
– Bet kol nusiperki naują rūbą, kol nueini į kirpyklą, nuvažiuoji – jau, žiūrėk, ir brangu pasidaro.
– Bet kai kurias žvaigždes juk nemokamai ir atveža, ir padabina...
– Bet tokių žvaigždžių Lietuvoje yra vienetai – jų praktiškai nėra. Čia ne Holivudas. Ir lietuviški influenceriai – juokingi, nes jei žinotumėte, kas jų sekėjai... Tie sekėjai yra tie patys žmonės, kurie mano laikais pirkdavo žurnalą „Panelė“. Kokia nauda iš jų, jei nori parduoti?
– Nėra perkamosios galios?
– Jei reklamuoji „Coca-Colą“, kramtomąją gumą ar prezervatyvus, galbūt nauda ir yra. O reklamuojant brangesnį daiktą – nulis.
– Kalbėdamas apie kolekcijų pristatymus minėjai, kad kažkada jie atsipirkdavo.
– Čia kyla esminis klausimas, kuo turi užsiimti dizaineris – kūryba ar rėmėjų paieška? Pastarasis dalykas suvalgo daug laiko. Lietuvoje beveik visi dizaineriai turi patys užsiimti rėmėjų paieška, tai suėda didžiąją laiko dalį, kurią galima būti paskirti kūrybai.
Aišku, visai kitas atvejis, jeigu dizaineris turi turtingus tėvus, kurie gali paremti... Tuomet prašom, darykite kolekcijų pristatymus. Na, arba jei turi stabilų rėmėją, irgi prašom! Bet kolekcijų pristatymų Lietuvoje rezultatas yra niekinis. Jei darytum šou Tokijuje, Paryžiuje ar Londone per pagrindines madų savaites, tada turi šansų, kad iš to gali išsirutulioti kažkas daugiau.
– Lietuvoje štai, net bilietus į kolekcijos pristatymą perka iš Statkevičiaus.
– Bet bilietų į mados pristatymus šiaip jau nebūna. Visi mados pristatymai yra nemokami ir orientuoti į klientus ir potencialius pirkėjus. Tai nėra teatras – niekur nenusipirksi „Dior“ madų šou bilieto, nes jo tiesiog nėra. Bilietus į pristatymus gauna žmonės, kurie veikia mados industrijoje, ir, be abejo, klientai.
Tiesa, nelabai suprantu lietuviško šou vietos pasirinkimo – nežinau, kam blaškytis „Siemens“ arenų užkulisiuose su vakarinėmis suknelėmis tarp kokakolos ir hamburgerių. Jei pristatymas vyktų Operos ir baleto teatre – balinės suknelės neatrodytų taip apgailėtinai. Bet tada ir bilietų tiek neparduosi... Supranti, čia viskas susiję.
– Ar Lietuvoje turime rimtesnių mados renginių?
– Lietuvoje renginys suorganizuojamas tik a) radus rėmėją, kuris tau padengia išlaidas ir dar lieka pinigų sau, b) pardavus bilietus. Kai ką gal nuperka, bet tai kažkokia pakazūcha. Nematau, aišku, problemos, kad padaroma šventė žmonėms. Tik aš nenoriu dalyvauti. Pradedantiems dizaineriams tai atrodo svarbu, bet bėda ta, kad parašė apie tave spaudoje – ir pamiršo.
Kur dingo žurnalai, kurie anksčiau rašydavo apie madą? Jų palikimą dar gali rasti kaimuose prie tūlikų. O internete tiek daug naujos informacijos, kasdien viskas atsinaujina. Visi pakalbėjo apie Ronaldo, šiandien jau pamiršo. Toks dabartinio gyvenimo tempas.
– Kada buvo tavo kūrybos aukso amžius?
– Dabar, nes aiškiai žinau, ką darau, – radau nišą, kurią turiu užimti. Dirbu tik su laisvalaikiu ir sportu. Ne paltai, ne kepurės kailinės, o lengvi rūbai. Dabar jaučiuosi žymiai laimingesnis.
– Galvojau, pasakysi – prieš dešimtmetį. Galbūt buvo komerciškai sėkmingesnė veikla?
– Aukso amžiaus nesurišu su komercija. Pinigų niekada nebus per daug, bet ne dėl jų aš gyvenu. Man įdomu tai, ką darau, ir kartais jaučiuosi dėl to laimingas.
– Ar kūryba yra tavo pagrindinė veikla? Tam, kad gerai gyventum, juk turi būti kažkoks atsiperkamumas.
– Nesu milijonierius, labai gerai negyvenu, gyvenu kaip vidutinis lietuvis.
– O jau Lietuvoje žmonės galvoja, kad dizaineriai turi labai daug pinigų.
– Taip nėra. Retkarčiais turiu taupyti, ne visada galiu sau leisti kokių beprotiškų išlaidų. Visa laimė, mano poreikiai su amžiumi ne didėja, o mažėja, vis dėlto yra vaikas. Žinai, žmonės, kurie neturi vaikų, išvis gali ką nori daryti, nes jie neturi pernelyg didelių atsakomybių.
– Kaip vertini mados padėtį Lietuvoje?
– Kaip buvo Lietuvoje kokie šeši septyni normalūs dizaineriai, taip ir liko.
– Kas tas didysis septynetukas?
– Juozas Statkevičius, Vida Simanavičiūtė, Sandra Straukaitė, Ramunė Piekautaitė, Giedrius Paulauskas, Seržas Gandžumianas, galbūt dar keli.
– Apsižvalgius aplink, kūrėjų turime išties daug.
– Tai mes ir dainininkų daug turime, bet pusė jų kažkodėl dainuoja Basanavičiaus gatvėje. Dalis dizainerių irgi iš tos pačios kategorijos. Bando jie kažkokią „prabangą“ daryti, bet prabanga nedaug kam pavyksta. Juozas prabangą gali daryti, jam tai pavyksta, o kai tą patį bando daryti kažkas kitas – rezultatas yra Rytų Europa blogąja prasme.
– Bet, sakoma, kad mados srityje dviračio neišrasi.
– Dar ir kaip išrasi. Yra kūrėjų, kurie ne tik dviratį, bet ir visą garo mašiną išrastų. Viskas priklauso nuo talento. Tik bėda ta, kad didelis talentas Lietuvoje uždustų, jam tektų išvažiuoti.
Ir mūsų krepšininkai geriausi juk NBA žaidžia, o ne LKL. Dideli talentai perauga savo šalį. Tik mes čia visi užstrigę... Jei būtume išvažiavę savu laiku, dabar arba kur nors statybose ar viešbutyje dirbtume, arba būtume prasimušę.
– Kas iš Lietuvos kūrėjų tau labiausiai imponuoja?
– Man patinka Giedriaus Paulausko projektas – jis atkuria partizanų švarkus. Mada turi turėti išliekamąją vertę, o visi tie blizgučiai... Vakaruose blizgučius vis vien geriau padaro, nes turi daugiau resursų.
– Ar pats perki arba vilki kitų Lietuvos dizainerių drabužius?
– Yra viena juokinga problema – kai tu ką nors parduodi už 100 eurų, psichologiškai atrodo, kad labdarą darai. Bet jei perki už 100 eurų, atrodo, koks svolačius, kaip brangiai parduoda!
Išgyventi mažoje šalyje gali tik tuo atveju, jei parduodi nebrangius daiktus. Jei parduodi brangius – stipriai susiaurėja pirkėjų ratas. Juk aristokratijos, kaip Vakaruose, pas mus nėra, o dalis turtingų klienčių per emigracijos piką išvažiavo.
Aišku, dabar yra daug moterų, kurios pačios uždirba pinigų ir yra net kietesnės nei jų vyrai, bet prieš dvidešimt metų pusė pagrindinių dizainerių klienčių buvo banditų žmonos. Tiesa, pas mus su Vida (Vida Simanavičiūtė – red. past.) – ne, nes kūrėme ekstravagantiškus drabužius, o jiems reikėjo, sakykime, intelektualesnių klienčių.
– Esi žmogus, nevyniojantis žodžių į vatą. Ar neatsirūgsta toks atvirumas?
– O aš juk nieko blogo nesakau. Supratau, kad beviltiška komentuoti žmonių išvaizdą ar elgesį. Tarkime, moteris blogai apsirengė – ir ką dabar darysi? Sakysi, kad blogai apsirengė? Visų pirma, atgal laiko neatsuksi. Antra, žmogus įsižeis ir jausis nelaimingas. Visai kas kita būtų, jei sugebėtum ją aprengti kitą kartą tinkamai.
Be to, yra tokių personažų, kurie vis šmėžuoja žiniasklaidoje, tačiau jie reikalingi tiek pat, kiek ir klounai cirke. Klounai pritraukia žiūrovus, kai kurie į cirką eina tik dėl jų. Taip pat ir su kai kuriais šou pasaulio atstovais. Seniau mane tokie žmonės nervino, dabar kelia juoką.
– Kontroversiški personažai „parsiduoda“.
– Na, SEL skandalai jam bent jau padeda parduoti bilietus. O kokiai nors tetai su amžinais skandalais kas iš to? Nebent ji naujų bičų ieško. Bet tie bičai bus išsigandę, nes visi bijo žmonių su skandalų šleifu.
Po mano skandalų su policija buvau penktas „Google“paieškoje Lietuvoje! Pagalvok, čia nerealus pasiekimas. Su manimi sveikinosi net bomžai ir bandziūgos! Bet gerai, kad viskas greitai užsimiršo – žiniasklaidoje naujienos greitai nuskęsta.
– Kaip vertini lietuvių stilių?
– Neblogai, jis tikrai patobulėjo per dešimtmetį. Jaunimas niekuo nesiskiria nuo olandų ar anglų, galbūt atrodo net geriau. Bet paaiškinimas šio virsmo labai paprastas – Lietuvoje atsirado daugiau populiarių tarptautinių prekių ženklų, žmonės pradėjo keliauti, uždirbti daugiau pinigų. Čia tas pats, kas ir su mašinomis, – prisiminkite, kokios mašinos gatvėse prieš dvidešimt metų važinėjo. Vaizdas gerokai pasikeitė, ar ne?
– Ar kartais dar užmeti akį į Lietuvos renginių raudonojo kilimo nuotraukas?
– Kartais pažiūriu, bet vaizdas iš dalies yra apgailėtinas. Geros aktorės, muzikantai, menininkai – jie, kaip įprasta, gerai ir atrodo. O štai žmonės, kurie daro šūdą, popsūchą, – jie ir atrodo blogai.
Pastebiu, kad žmonės neretai persistengia. Ne pas Anglijos karalienę vykstama. Kas per red carpet'as gali būti naujo mašinos modelio pristatyme? O dar tas vargšas kilimas, matyt, keliauja iš vienos vietos į kitą ir yra toks nudrožtas.
– Kartais pasvarstau, iš kur mūsų ponios turi tiek pinigų naujiems drabužiams įsigyti. Kiekviename pristatyme – vis skirtingas įvaizdis.
– Galbūt jos nevalgo? O jei rimtai, manau, kad ne pinigai čia esmė, – jei turi fantazijos, gerai apsirengti nekainuoja tūkstančių. Be to, nusifotografuoji ir visi pamiršta, tai kas dešimtą renginį gali su tuo pačiu drabužiu pasirodyti.
– Nebūtina turėti daug pinigų, bet būkime atviri: kai prie fotosienelės – vienas „Chanel“ rankinukas, antras, trečias, ketvirtas...
– O kiek iš jų tikrų? Aišku, tokį rankinuką gali įsigyti ir second hand'e, bet, manau, dalis jų vis dėlto yra netikri. Tik klausimas, kam tada išvis reikalingas padirbinys?
Be to, jei jau eini į renginį su „Chanel“ rankinuku, tai tave turėtų atvežti asmeninis vairuotojas. Jei grafienė – tai iki galo.
– Galbūt žmonės mėgsta ne pagal galimybes gyventi?
– Iš esmės visi ir gyvename ne pagal galimybes. Jei pradėtume galvoti apie kitus metus, ypač turint omeny mano profesiją, išsikraustytume iš proto. Nėra jokios garantijos, kaip bus kitais metais. Gyveni galvodamas, kad kiti metai bus geresni nei šie... O jei nebus – na, koks netikėtumas, taip jau atsitiko. Aš manau, kad Lietuvoje nuo spalio mėnesio iki balandžio galo apskritai reikia turėti daug optimizmo ir kantrybės.
– Tai kiek optimizmo tau prireiks kitiems metams?
– Aš jo turiu pakankamai, optimizmą galėčiau eksportuoti į kitas šalis. Gyvenu, kaip kažkas pasakytų, kosmose, o į žemę grįžtu tik pasipildyti degalų.
