Diane von Fürstenberg dar ir filantropė, moteris remianti „DVF Awards“ apdovanojimais. Ši Laisvės statulos Niujorke muziejaus ambasadorė su mumis susitiko vieno savo vizitų Paryžiuje metu.
Avangardinė, versli, vizionieriška – dizainerė Diane von Fürstenberg yra tikras amerikietiškos svajonės simbolis. O jos 1974 metais sukurto nepriklausomybės ir moterų laisvės simbolio – nepakeičiamosios sujuosiamos suknelės – per tą laiką buvo parduota daugiau nei dešimt milijonų vienetų. 2012 metais žurnalas „Forbes“ ją paskelbė įtakingiausia mados pasaulio moterimi. Ji vadovauja ir fondui „The Diller – von Fürstenberg Family“, kuris remia labdaringas meno, aplinkosaugos, žmogaus teisių ar švietimo organizacijas.
2010 metais dizainerė sugalvojo ir apdovanojimus „DVF Awards“, kurie kasmet 50 tūkst. JAV dolerių metinę stipendiją skiria už moterų teises kovojančioms aktyvistėms. Prieš kurį laiką Niujorke įsikūręs jos prekės ženklas DVF paskelbė atsisakantis kailio – taip pasirinkdamas tvarios plėtros kelią, kurį remia ir Amerikos mados dizainerių taryba (angl. Council of Fashion Designers of America).
– Ką jums reiškia Prancūzija?
– Tai šalis, kur pirmą kartą susidūriau su mada. Man buvo devyneri, viena sėdau į traukinį ir važiavau aplankyti tetos, Boétie gatvėje turėjusios butiką. Padėdavau jai lankstyti megztinius. Be to, Paryžius man – literatūrinis, bukinistų miestas. Kadaise čia pati turėjau leidyklą. Paryžius – tai ir draugai.
– Nuo ko prasidėjo jūsų santykis su mada?
– Nenorėjau dirbti būtent mados pasaulyje. Tiesą sakant, nežinojau, ką noriu veikti, tačiau puikiai nutuokiau, kokio tipo moterimi noriu būti ir kokį gyvenimą noriu gyventi. Visada siekiau būti nepriklausoma. Iš pradžių dirbau su prancūzų prodiuseriu Albert’u Koski, buvau jo asistentė. Tuo metu jis buvo fotografų agentas. Taip pažinau Helmutą Newtoną. Vėliau dirbau italui Angelo Ferretti, kuris turėjo spaustuvę.
– Kokie jūsų planai su DVF?
– Grįžome prie pradinio koncepto. DVF gaminiai skirti įvairiausioms progoms. Skirti moderniai moteriai, kuri ir dirba, ir linksminasi... Mums svarbu išpuoselėtas praktiškumas ir grožis. Taip pat lengvumas ir nuotaika.
– Kodėl ryžotės imtis naujojo Laisvės statulos Niujorke muziejaus projekto?
– Tai ilga istorija. Jau kurį laiką mane norėta įtraukti į fondo, kuris rūpinasi Elio sala ir Laisvės statula, tarybą. Iš pradžių noru nedegiau. Perskaičiau daugybę knygų, kol suvokiau Victoro Hugo, Gustave’o Eiffelio ir daugybės kitų įtaką Laisvės statulos atsiradimui. Galiausiai fondo vadovas mane įkalbėjo cituodamas vieną mano knygų. Jis perskaitė ištrauką, kurioje kadaise ištremta mano mama skyrė man šiuos žodžius: „Dievas mane išgelbėjo, kad galėčiau tau suteikti gyvybę. Suteikiau ją tau, o tu man grąžinai manąją. Tu esi mano laisvės liepsna.“ Sutikau ir šiam projektui padėjau surinkti milijonus dolerių.
– Ką Laisvės statula simbolizuoja jums?
– Ji priklauso visam pasauliui, ji simbolizuoja laisvę ir yra išeivių motina. Mano galva, jos galia – reali, o laikoma liepsna yra kone burtų lazdelė.
– O ką jums reiškia imigracija?
– Man ji siejasi su tolerancija. Mano tėvai buvo pabėgėliai. Aš pati esu imigrantė. Esu įsimylėjusi laisvę ir toleranciją.
– Ar visada buvote filantropė?
– Filantropystė atėjo su metais. Daugiausia nerimo man kėlė moterų reikalai. Beveik prieš dešimt metų ėmiausi DVF apdovanojimų, siekdama pagerbti moteris lyderes, įvertinti jų drąsą ir jėgą.
– Koks išgirstas komplimentas jums labiausiai įsiminė?
– Niekada manęs to neklausė... Manyčiau, kad maloniausia yra įkvėpti ir kitus paskatinti pasitikėti savimi.
– Koks jūsų šūkis?
– „Fear is not an option“ (liet. „Baimė nėra išeitis“).
– Kaip save apibūdintumėte?
– Kovotoja, sąžininga, energinga, provokuojanti, motina, močiutė ir draugė.
– Kaip save įsivaizduojate po dešimties metų?
– Tikiuosi, kad vis dar čia būsiu. Norėčiau sukurti projektą, padedantį moterims save realizuoti.
