Prancūziją sukrėtusioje biografinėje knygoje „Blogasis berniukas Saint Laurent’as“ („Saint Laurent, mauvais garçon“) žurnalistė ir rašytoja Marie-Dominique Lelièvre rašo: „Jis tebuvo dizaineris. Jis nesukūrė dirbtinės širdies, nevadovavo revoliucijai ir nesukūrė jokių šedevrų. Šaltame kambaryje laikomos jo suknelės pradingsta kartu su jas vilkinčiomis moterimis.“
M. Lelièvre tikina, kad aukštoji mada – kaip tapetai: graži, bet nelaikytina meno kūriniu. „Jei aukštoji mada – tai menas, tuomet parodykite man meno kūrinius. Menininkas pergalvoja ir perkuria pasaulį, o dizaineris paprasčiausiai aprengia. Saint Laurent’as buvo labai talentingas, bet ne menininkas.“ Ji taip pat priduria: „O jei kalbame apie genijus, aš vis dar laukiu įrodymų, kad šios dieviškos būtybės egzistuoja.“
Vis dėlto pastaruosius 50 metų, kol daugybę vaistų vartojantis Y. Saint Laurent’as retai pasirodydavo viešumoje, norėdamas palaikyti verslą Pierre’as Bergé kūrė dizainerio legendą, kurią galų gale visi ėmėme laikyti tikrove, ypač devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje.
Visi tarsi susitarėme tikėti, kad Y. Saint Laurent’o gyvenimas turi būti nepaprastas, kad jis – aukštosios mados įsikūnijimas. O labiausiai įtikėjome, kad jis – pasmerktas poetas, galų gale miręs dėl savo paties genialumo.
„Jis nemirė dėl savo genialumo – jis mirė, nes vartojo narkotikus ir neturėjo saiko, – teigia biografijos autorė. – Tačiau kažkodėl niekam neleidžiama to sakyti.“ Knygoje M. Lelièvre išvardija daugybę jo priklausomybių, tarp jų ir opiumui, kokainui, heroinui, hašišui ir kokakolai, kurią jis gerdavo kibirais.
Y. Saint Laurent’as unikalus ir todėl, kad tapo viso laikotarpio – t. y., septintojo ir aštuntojo dešimtmečio, įsikūnijimu. Jis ne tik rengė savo laikmetį, bet ir juo gyveno. Net geriausi aukštosios mados dizaineriai, pavyzdžiui, Madeleine Vionnet trečiajame dešimtmetyje, Jeanas Paulas Gaultier dešimtajame dešimtmetyje ir Johnas Galliano šiais laikais negali pasigirti tokiu romantišku gyvenimo būdu. Y. Saint Laurent’as turėjo viską – buvo jaunas, gražus ir talentingas. Jis buvo aukštosios mados Mickas Jaggeris.
Tačiau prieš tapdamas aukštosios mados Micku Jaggeriu, Y. Saint Laurent’as tebuvo drovus berniukas iš Orano miesto Alžyre, iš kurio šaipėsi bendraklasiai, nes buvo pernelyg moteriškas. Jo jaunesnei seseriai Brigitte jau nuo ankstyvo amžiaus buvo aišku, kad jis – homoseksualas. Ji pamena pirmąjį jo meilužį – alžyrietį mūrininką, vardu Boualemas.
„Boualemas buvo panašus į patrauklųjį italų aktorių Rafą Vallone. Yves’ui buvo maždaug penkiolika. Kai tik Boualemas kur nors pradingdavo, dingdavo ir Yves’as.“ Susidomėjusi Brigitte viską papasakojo mamai. Lucienne Saint Laurent atsakė: „Tai, ką daro tavo brolis – tai kaip meilė tarp angelų.“ Tačiau po kelių metų Paryžiuje „bažnyčios giesmininkas“, kaip septintojo dešimtmečio pradžioje jį praminė britų mados kritikai, tapo įžūlesnis, panašesnis į vadinamuosius „Teddy Boys“ ir bitnikus, kuriais akivaizdžiai žavėjosi.
M. Lelièvre rašė: „Naktimis jis klaupdavosi ant kelių ir šešėliuose po Paryžiaus tiltais tenkindavo jaunus arabus. Jis elgėsi kaip frigidiškas paauglys, kolekcionuojantis grubaus sekso patirtis, nes šios jį pakylėdavo.“ Šios eilutės – tai vienintelė 318 puslapių ilgio biografijoje pateikiama užuomina į Y. Saint Laurent’o seksualinį gyvenimą, tačiau Saint Laurent’o gerbėjus jos papiktino. Bet kodėl? Juk dizaineris pats buvo aiškiai pasakęs: „Nuosmukis mane traukia.“
Tačiau jei nekreiptume dėmesio į mitus, grubų seksualinį gyvenimą ir tariamą genialumą, atrastume trapią ir vienišą asmenybę, pasiruošusią pasiekti sėkmę ir beveik nesusimąstančią, ką dėl to reikės paaukoti.
Prasidedant „Petit Palais“ parodai, jaunasis Y. Saint Laurent’as tamsiame kambaryje skambiu melancholišku balsu atsakinėjo į klausimus – Prousto klausimyną.
Savybė, kurią labiausiai vertina kituose – tolerancija. Jo didžiausias trūkumas – drovumas. Mėgstamiausia spalva – juoda. Mėgstamiausias rašytojas – Proustas. Mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas – mylėtis su mylimais žmonėmis. Nuodėmė, kurią visada atleistų – išdavystė. Vienam žurnalistui paklausus, kada atėjo akimirka, kai suprato esąs vyras, vos neužspringo iš juoko ir atkirto: „Neketinu kada nors tapti vyru. Neduok Dieve! Esu tvirtai apsisprendęs amžiams likti vaiku.“ Jis kalbėjo tarsi mažasis mados princas.
Tačiau galima teigti, kad Y. Saint Laurent’o nekaltumą atėmė Alžyro karas. 1958 m., būdamas 22 ejų, jis dirbo vyriausiuoju „Dior“ mados namų dizaineriu. Jo šeima vis dar gyveno Alžyre. Įsisiūbavus karui prieš kolonistus, spauda į Y. Saint Laurent’ą vis labiau ėmė žvelgti kaip į planqué – privilegijuotą jauną vyrą, kuriam derėtų ne sėdėti Paryžiuje ir rengti moteris, o vykti kovoti už Prancūziją. Nors keletą kartų nuo karinės tarnybos jį atleido, 1960 m. dizainerį netikėtai pašaukė tarnauti.
1959 m. lapkričio 28 d. laikraštyje „Le Figaro“ Hélène de Turkheim rašė: „Kitais metais Y. Saint Laurent’ą rengs kita didelė drabužius siuvanti organizacija – kariuomenė.“ Tarnyba kariuomenėje turėjo tęstis 27 mėnesius, tačiau vos po 20 dienų dizaineris buvo uždarytas Paryžiaus Val de Grâce karinės ligoninės psichiatrijos skyriuje. Taip prasidėjo ilgai trukusi priklausomybė nuo raminamųjų.
1962 m. liepos 5 d., prabėgus mėnesiui nuo Alžyro nepriklausomybės paskelbimo, kilo masinės Orane gyvenančių europiečių žudynės. Y. Saint Laurent’o tėvas gyvybę išsaugojo dėl didžiulio savo kadilako, kuris, pasak šeimos legendų, apsaugojo jį nuo riaušininkų. Šie tragiški įvykiai paskatino milijoną vadinamųjų pieds noirs palikti gimtąjį Alžyrą ir emigruoti į Prancūziją. Yves’as ir jo seserys apie Alžyrą daugiau niekad neužsiminė.
1967 m. Y. Saint Laurent’as rado tinkamiausią vietą pamiršti savo jaunystę ir nekaltumą – Marakešą. Ten jis atrado saulėkaitoje plytinčius antruosius namus. Be to, susirado naujų draugų – Anitą Pallenberg, Micką Jaggerį, Ossie Clarką, Keithą Richardsą, Marianne Faithfull ir kitų. Heroinas ir opiumas tapo kasdieniais narkotikais, o viskis, valiumas ir kokainas – mėgstamiausiu jo kokteiliu. O Talitha Getty tapo jų žyne. Po ketverių metų ji mirė nuo perdozavimo.
Kaip paaiškėja pamačius „Petit Palais“ parodą, 1965–1976 metai Y. Saint Laurent’ui buvo kūrybingiausi. Skandalinga penktojo dešimtmečio įkvėpta 1971 m. kolekcija kritikus šokiravo: „Kaip Y. Saint Laurent’as gali demonstruoti tokį prastą skonį? Kaip jis gali reikšti pagarbą Nacių okupacijos laikams?“
Tačiau dabar daugeliui gerbėjų 1971 m. kolekcija – pati gražiausia. Vėliau pasirodė puošni, aukso, spalvų bei Afrikos įkvėptų perlų ir karoliukų kupina „Ballets Russes“ kolekcija. O aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Y. Saint Laurent’as iš tiesų tapo mauvais garçon. Pametęs galvą dėl Karlo Lagerfeldo meilužio Jacques’o de Bascher’o, Yves’as vos nepaliko Pierre’o Bergé. Karlas Lagerfeldas apie Jacques’ą de Bascher’ą yra pasakęs: „Jis – tikras velnias Gretos Garbo veidu.“
Pasak M. Lelièvre, Jacques’as de Bascher’as garsėjo „raumeningais vakarėliais“ su vietos gaisrininkais ir draugais iš Nacionalinio fronto partijos. 1977 m. K. Lagerfeldui surengtame vakarėlyje dalyvavusi manekenė Paquita Paquin pasakojo: „Dešinėje matei „fistingą“, kairėje – botagus, o per vidurį – analinį seksą.“
Slapti vakarėliai, blogi berniukai ir ekstremalios patirtys tapo kasdiene Y. Saint Laurent’o duona. P. Bergé norėjo jį sustabdyti. Jacques’o de Bascher’o sesuo rašytojai M. Lelièvre papasakojo: „Nežinau, ką Bergé pasakė Jacques’ui, tačiau po jų pokalbio Jacques’as su Yves’u niekad nebesusitiko.“ Vėliau Jacques’as de Bascher’as mirė nuo AIDS.
Po to, kai P. Bergé pasikalbėjo su Jacques’u de Bascher’u ir neleido jam susitikti su Saint Laurent’u, šis vieną vakarą pradingo. Bergé iškvietė policiją. Vėliau Y. Saint Laurent’as rastas baisiai sumuštas Paryžiaus ligoninėje. Greičiausiai nestebina, kad šios istorijos retrospektyvinėje parodoje nepasakojamos. Neminimas ir M. Lelièvre tvirtinimas, kad Y. Saint Laurent’as mirė, nes du paskutiniuosius gyvenimo metus turėjo smegenų auglį, apie kurį nieko nežinojo.
Kad geriau suprastume tikrąjį Y. Saint Laurent’ą – ne pasmerktą ir genialumo pražudytą poetą, o drovų berniuką iš Orano, greičiausiai reikėtų paskaityti mėgstamiausią jo rašytoją Proustą. Kai 2002 m. dizaineris paskelbė pasitraukiantis iš mados pasaulio, atsisveikindamas ištarė šiuos žodžius: „Gražiausi rojai – tie, kuriuos praradome.“
Straipsnyje panaudotos Vida Press nuotraukos.
