Paradoksalu, tačiau, greitosios mados kultui išgyvenant aukso amžių, alternatyvi daiktų dalijimosi, skolinimosi ir nuomos kultūra įgauna pagreitį. Sąmoningi vartotojai vis dažniau renkasi galimybę naudotis daiktais tik tuomet, kai labiausiai reikia, ir atsisako kaupimo savo namuose. Įsigydami tik kokybiškus, ilgam ir dažnam naudojimui skirtus daiktus bei nuomodamiesi papildomus aksesuarus ar vienam vakarui skirtą garderobą, jie ne tik prisideda prie tvarios mados judėjimo, bet ir kuria išskirtinį savo stilių.
Aplinkos tarša ir mitai
Mados industrija yra viena labiausiai aplinką teršiančių pramonės šakų. Kinai liūdnai juokauja, kad spalvų tendencijas sužino pirmieji iš savo upių spalvų. Gaminant, minkštinant, dažant ir kitaip apdorojant tekstilės gaminius naudojama daugiau nei 3500 skirtingų chemikalų, kurie, patekę į aplinką, sukelia rimtų sveikatos ir net genetinių problemų apylinkių gyventojams.
Tačiau netgi nugulę mūsų spintose drabužiai netampa šventaisiais. Didžiojoje jų dalyje esantis poliesteris, skalbiamas namuose, išskiria mikropluoštą, kuris per vandenį patenka į mūsų mitybos grandinę, o labdaros ir perdirbimo skatinimo akcijos dažnai tėra greitosios mados prekės ženklų reklaminis triukas.
„Šiandienėmis technologijomis galima perdirbti tik vientisus pluoštus. Deja, daugumos drabužių sudėtis yra mišri, tad jų perdirbti neįmanoma. Kalbant apie labdarą, žmonės suaukoja daugiau drabužių, negu jų iš tiesų reikia. Likusi dalis parduodama trečiųjų šalių turguose, o iš ten likučiai atsiduria milžiniškuose jų sąvartynuose. Taigi, nei šiandien taip garbinamas perdirbimas, nei labdara neatperka greitosios mados jau padarytos žalos“, – sako prie projekto prisijungusi stilistė Kamilė Bukauskaitė.
Kas kaltas?
Kita skaudi greitosios mados pusė – darbo sąlygos gamybos vietose. Viršvalandžiai, psichologinis ir fizinis smurtas bei avarinės būklės pastatai – tai šių fabrikų darbuotojų, dažniausiai moterų ir nepilnamečių vaikų, kasdienybė. Greitosios mados prekių ženklai už juos atsakomybės prisiimti neprivalo, nes formaliai yra ne fabrikų savininkai, o tik produkcijos užsakovai. Tačiau, darydami didžiulį spaudimą dėl gaminių pirkimo kainų bei terminų, jie verčia tikruosius fabrikų savininkus engti savo darbuotojus.
Trečiosiose šalyse nėra tinkamo darbo sąlygų reguliavimo, taigi, produkcijos gamintojai kasdien rizikuoja ne tik sveikata, bet netgi gyvybe. 2013 metais Bangladeše sugriuvo „Rana Plaza“ gamykla. Ši ketvirta pagal dydį industrinė katastrofa istorijoje nusinešė daugiau nei 1100 darbininkų gyvybių, dar daugiau nei 2500 buvo sužeisti.
Artėjančią katastrofą darbuotojai pastebėjo jau dieną prieš jai įvykstant, tačiau nuogąstavimai buvo ignoruojami. Avarinės būklės pastato eksploatavimo priežastis – gamybos kaštų minimizavimas vengiant bet kokių investicijų, kalbant apie darbuotojų saugumą. Tai – viena skaudžiausių, tačiau toli gražu ne vienintelė tokia istorija.
Ar pirkdami pigiau sutaupome?
Net jeigu trečiųjų šalių problemos mums atrodo labai tolimos, besaikis pirkimas žalingas ir patiems vartotojams. Patraukli reklama ir žema kaina – tai greitosios mados pagrindas. Pirmasis sukuria troškimą nuolatos turėti naujausius modelius čia ir dabar, o antrasis paverčia šį troškimą lengvai įgyvendinamu. Taip sukuriama iliuzija, kad galime sau leisti pirkti daugiau.
Tiesa ta, kad 80 proc. laiko dėvime tik 20 proc. turimų daiktų. Taigi, 80 proc. drabužiams skirtų pajamų keliauja į sąvartyną. Tokie drabužiai praranda aktualumą greičiau, nei spėja susidėvėti. Taigi, vakar atrastas lobis šiandien jau virsta šiukšle. Pigūs greitosios mados gaminiai skatina ne taupyti, o neatsakingai švaistyti pinigus, ir atvirkščiai – brangesni, tačiau kokybiški ir gerai apgalvoti pirkiniai tampa investicija.
Tikrosios drabužio vertės gamintojas etiketėje nenurodo. Ją sužinoti galite kainą padaliję iš to, kiek kartų jį užsivilksite, taigi, brangiausiais daiktais iš tiesų tampa tie, kuriuos dėvime tik vieną kartą.
