– Iš minios išsiskiriate drąsiu, ryškiu stiliumi. Jūsų įvaizdis – saviraiška? O gal siekis būti pastebėtai?
– Sakyčiau, tinka abu aspektai. Nesirengiu nei juodai, nei pilkai, nes tokia nesijaučiu, o ir nepastebėta nenoriu būti. Mano asmenybė – tokia pat kaip ir drąsūs, margi ir ryškūs mano drabužiai: aš irgi drąsi, garsiai kalbanti, nebijanti pasakyti savo nuomonės. Taigi mano stilius visiškai atspindi charakterį. O kalbant apie dėmesį, ar yra tokių, kurie jo nemėgsta? Jei man nepatiktų būti pastebėtai, reikėtų rengtis kitaip.
– Nejau nuolatinis dėmesys niekada nevargina?
– Dėl ryškaus stiliaus aplinkiniai mane išties nuolat pastebi, būna, net ir pakomentuoja. Man malonu, kai kiti sako komplimentus – kaip tai galėtų varginti? Sulaukti gražaus komentaro, komplimento man reiškia pasiekti tikslą – kurdama skirtingus įvaizdžius aš ir noriu, kad į mane atkreiptų dėmesį. Žinoma, puikiai suprantu, kad tikrai ne visais atvejais galėsiu apsirengti rausvai ar raudonai, kad tik išsiskirčiau iš minios. Tačiau ne visais atvejais to komplimento ir norisi – būna juk, kad nuotaika visai ne ta.
– Kaip kuriate savo kasdienį įvaizdį?
– Tai nėra taip paprasta. Būna, atsikėlusi ryte nueinu į drabužinę ir ten praleidžiu tikrai daugiau laiko, nei norėtųsi – kartais tenka net po penkis kartus persirenginėti, kol randu tinkamą atsakymą. O kartais iškart laimi intuicija: apsirengiu taip, kad jaučiuosi gerai ir patogiai. Dažniausiai mano įvaizdį lemia nuotaika, todėl dienos stilių kuriu spontaniškai: kartais užeina ūpas viską kruopščiai suderinti, visus drabužius vienos spalvos pasirinkti, o kartais norisi eksperimentuoti – suderinti tai, kas iš pirmo žvilgsnio rodosi nesuderinama.
Dažniausiai mano įvaizdį lemia nuotaika, todėl dienos stilių kuriu spontaniškai.
– Ar yra taisyklių, kurių kurdama savo stilių žūtbūt paisote?
– Svarbiausia taisyklė man – drabužius rinktis pagal sezoną. Juk neapsirengsi žiemą to, ką įprastai žmonės vilki vasarą... Taigi dažniausiai taisykles pas mus, Lietuvoje, diktuoja oras. O daugiau jokios taisyklės man negalioja – stengiuosi nevaržyti savęs, nors tokių stiliaus detalių, kurių sau niekaip nepritaikyčiau, ir yra.
– Pavyzdžiui, kokių?
– Na, manau, kad niekada gyvenime neapsiaučiau „kroksų“. Tiesiog... Seniau tokius batus kaliošais vadindavo – dabar tik pavadinti gražesniu pavadinimu. O daugiau, manau, viską galima suderinti ir priderinti, „apžaisti“ tinkamai parinktais aksesuarais.
Manau, niekada gyvenime neapsiaučiau „kroksų“.
– Ar dizainerių pavardės, prekės ženklai jums svarbu?
– Visiškai ne. Atėjusi į parduotuvę iškart pamatau, kas man gražu ir ko noriu, ir tiek gana – jokie prekės ženklai ar vardai man negalioja. Dabar gyvename tokiu laikotarpiu, kai aplink vyrauja greitoji mada. Todėl daugiausia, į ką galiu investuoti, yra rankinė, o visa kita... Visa kita taip greitai keičiasi ir nusibosta, kad būtų apmaudu daug sumokėti žinant, jog kitą dieną to daikto nebereikės. Man būdingas gatvės stilius tarsi įpareigoja sekti būtent greitąją madą, todėl drabužis Gucci ar Prada, man neimponuoja. Kaip ir ar tai – Zara, H&M ar iš Humanos.
– Esate minėjusi, kad didelę įtaką jūsų stiliaus pokyčiams turėjo darbas. Ką turėjote omenyje?
– Pradėjusi dirbti su drabužiais smarkiai išlavinau asmeninį skonį ir išmokau suprasti bei sekti madą. Šiandien aš negaliu atsilikti nuo mados. Mada ir stilius man atrodo neatsiejami dalykai, o būtent darbas ir privertė nuolat sekti tendencijas, socialinius tinklus, mokytis, ką ir kaip suderinti. Taip ir išmokau, ir tas žinias nuolat pritaikau praktiškai.
