– Sukūrei stiliaus paslaugų verslą, o ir pati kartais kuri drabužius. Kaip manai, mada ir stilius guli vienoje lentynoje?
– Nepasakyčiau. Reikia pripažinti, kad mada tiesiogiai susijusi su ekonomine nauda. Ji nėra sugalvota vien dėl estetinio pasitenkinimo. Tai – šokiruojančiai didelis verslas, kuriam įtaką daro absoliučiai viskas, net sunkioji pramonė. Žinoma, mada yra ir labai svarbi meno šaka, bet čia jau kita tema.
Tad į madą žiūriu gana atsargiai. Nors jaučiu jai didžiulę trauką, ji man primena desertą: niekada nenorėčiau persivalgyti nei šokoladinio torto, nei mados. Negaliu meluoti: esu fašionista, žiūrėjimas į batus ar rankines man teikia beveik apčiuopiamą fizinį malonumą, bet išties pati kaupiu klasikinius daiktus. Galėčiau užrištomis akimis iš savo spintos išsitraukti tris bet kuriuos drabužius, nežiūrėdama juos apsivilkti ir išeiti į gatvę – žinau, kad jie derės.
Madą daugiausia kuria naujienos, o aš netikiu naujais mados klyksmais. Patikėkite, kuo karštesnė naujiena ir kuo madingesnis daiktas – tuo greičiau jis išeis iš mados. Mada tikrai skirta ne visiems. Kad ir kaip šiurkščiai skambėtų Aleksandro Vasiljevo žodžiai, juose daug tiesos: drabužiai yra skirti visiems, o mada – ne.
– Kaip dažnai leidi sau pasielgti švaistūniškai ir nusipirkti nereikalingą, bet madingą daiktą?
– Esu sau leidusi tik kartą – ne taip seniai nusipirkau Gucci šlepetes su kailiniu vidumi. Na, bet nesu kvailė: žinojau, kad, nors jos ir yra ultramadingos, vėlgi tiks prie mano garderobo idealiai, be to, intuityviai jaučiu, kad jos – ilgalaikė investicija. Nėra adekvatu pirkti šlepetes už studentiško automobilio kainą ir aš tuo pirkiniu nesididžiuoju, bet jis nebuvo impulsyvus. Tiesą sakant, nusipirkau jas iš gailesčio. Sau. Pamaniau, kad tiek dirbdama retkarčiais turiu teisę padaryti kokią nesąmonę.
Bet apskritai mada turi turėti kontekstą. Kodėl stilistai kritikuoja Louis Vuitton rankines troleibusuose? Tikrai ne todėl, kad jų neįmanoma įsigyti. Įmanoma, bet iš konteksto ištraukta mada tampa komiška. Nebent... Neatmetu galimybės, kad žmogus sąmoningai trokšta būti išskirtinis, gal net – marginalus. Bet tuomet nereikėtų stebėtis, kad žmonės kreipia į tave dėmesį ar kvestionuoja tavo pasirinkimus.
– O kalbant apie stilių? Juo juk irgi galima atkreipti dėmesį...
– Stilius – visai kas kita. Jei mada skirta ne visiems, stilius – tikrai visiems. Kad būtum stilingas, nebūtina būti madingam. Banalu, bet svarbiausia, kad stilius ir apranga turi harmoningai derėti su pačia esybe.
Žiūrint į mano stilių bei požiūrį į madą akivaizdu, jog rengiuosi gana „tyliai“. Aš blaiviai vertinu savo asmenybę: garsiai ir emocingai kalbu, gestikuliuoju, tad, jei dar užsidėčiau raudonus sparnus ir vienaragio ragą, tikrai būtų Palata Nr. 6. Paradoksalu – provokuojanti mada, mano galva, labiau tinka elegantiškoms moterims.
– Į madą žiūri kaip vartotoja ar kūrėja?
– Esu mados gerbėja, pagal išsilavinimą – galbūt ir profesionalė, bet neturiu jokių pretenzijų vadinti save dizainere. Aš drabužius kuriu šiaip sau. Nemanau, kad viskas gyvenime, juo labiau mada, turi būti argumentuota. Kartais gyvenime gali vykti dalykai vien todėl, kad šitaip norisi. Kitas klausimas – kaip ilgai galėsi išsilaikyti. Madoje kaip ir evoliucijoje – tai, kas nereikalinga, nunyksta.
Tikrai nemanau, kad visą laiką reikia kalbėti vien apie vidinį grožį. Kartais esame pernelyg įsitempę, tad nėra jau taip blogai kai ką nurašyti ir tuštybei.
– Mada – žaidimas, bet tenka pripažinti: mes, lietuviai, pasauliniame kontekste esame silpnoki žaidėjai...
– Nemanau, kad nesame mados periferijoje. Mūsų dizaineriai, gal dar ne nuolat, bet jau sistemingai dalyvauja mados savaitėse, jie kuria įdomiai ir kokybiškai. Mūsų dizainerių kurti drabužiai ir aksesuarai parduodami lygiomis teisėmis daugybėje pasaulio šalių. Tik apie mados diktatą kalbėti neverta, bet labiau todėl, kad aš nebežinau, kas šiais laikais diktuoja madą...
Gyvename totalios globalizacijos laikais. Viskas suplaukia į socialinius tinklus ir nebėra aišku, kas iš ko pasiskolino idėją, perėmė motyvą. Diskusija apie autorines teises tampa vis komiškesnė. Tik evoliucija manęs niekada negąsdino, ir jei kas nors nyksta, tai gal tas kas nors ir turi išnykti? Ir jei tas kas nors yra dizainerių individualumas, gal nieko tame baisaus? Nežinau.
Kai manęs paklausia, ar galiu sukurti ką nors, ko nėra „Pinterest“, ramiai ir neabejodama sakau – ne, negaliu. Tikrasis mados perversmas įvyks tada, kai įžengsime į ateitį. Kai, pavyzdžiui, priliestas plazmos gniutulu žmogus „apaugs“ drabužiais. Ir tai tikrai nėra tik mokslinė fantastika. Manau, mes stovime ant tokios mados slenksčio – ji ne už kalnų.
