Kaip sako A. Remeika, mūsų šalyje puikiai išvystyta tekstilės pramonė, pasauliniu mastu esame pagarbos verti gamintojai – juk ne veltui čia siuvasi tokie prekių ženklai kaip „Victoria Beckham“, „Karen Millen“, „Hugo Boss“ –, tačiau Lietuva, deja, vis dar nėra žinoma kaip kūrėjų kraštas.
– Ar pasauliniame kontekste turime atpažįstamų lietuviškų prekinių ženklų?
I. Z.: Negalėčiau išskirti vieno kūrėjo ar prekinio ženklo, kuris galėtų būti pavadintas Lietuvos mados ambasadoriumi. Yra komerciškai sėkmingų lietuviškos mados ženklų, bet jie turi savo nišą ir nėra populiarūs mūsų šalyje.
Yra prekių ženklų, apie kuriuos daugiau rašoma spaudoje, tačiau dėl nežinojimo, kaip toliau vystyti savo verslą, jie tiesiog nesuklesti. Taip pat yra prekių ženklų, kurie dar tik pradeda ryškiau šmėžuoti rinkoje ir galbūt gali tapti dar viena sėkmės istorija. Pavyzdžiui, dabar populiarėja lietuviškas prekės ženklas „About“.
A. R.: „About“ šiuo metu visiems ant liežuvio galo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Prieš kelis mėnesius jie atidarė savo parduotuvę garsiame prekybos centre „Le Bon Marche“, o Vokietijoje, Japonijoje prekiauja jau kurį laiką. Kartais nepastebime to, kas yra šalia mūsų.
Be to, nelygu, kaip matuosime sėkmę. Komerciškai sėkmingas - nebūtinai vizualiai matomas. Yra prekių ženklų, apie kuriuos Lietuvoje nieko negirdėjome, jie mūsų šalyje neturi jokios mažmenos, už jų nestovi joks ryškus dizaineris. bet jie sėkmingai dirba su užsienio rinka. Tai viena kategorija.
Kita kategorija – prekių ženklai, kurie pagauna populiarumo bangą dėl savo koncepto, kuriamo produkto. Pavyzdžiui, „Egyboy“ – Paryžiuje jie šiuo metu sensacija. Arba „March“ – tai suvenyriniai marškinėliai, ant kurių galima rašyti su kreida. Nuvažiuoji į Niujorką, nueini į modernaus meno muziejų, o suvenyrų parduotuvėje – šis lietuvių prekės ženklas.
– Ko trūksta lietuviams – žinių bagažo, o gal mentoriaus? Juk turime noro, potencialo, bet kažkurioje vietoje vis sustojame.
A. R.: Vieni turi pinigų, bet nežino, kaip juos teisingai sustrateguoti, neturi žmogaus, kuris tuos pinigus suvaldytų. Kiti turi įgūdžių, bet neturi pinigų ir ieško, iš kur jų prasimanyti. Neretai trūksta žinių, kokie procesai yra svarbiausi. Jei samdai žmones, tai kokį žmogų samdai po savęs?
Kaip sukasi lietuviškasis mados pasaulis? Iš kur atsiranda šios srities profesionalai Lietuvoje? Ko ir kur mokosi tie, kuriems norisi gilinti žinias ir plėtoti savo verslą madoje? Galų gale, iš ko gimsta ir kaip vystosi mada? Apie tai DELFI Stilius konferencijoje diskutavo stilistė Agnė Gilytė, mados startuolių konsultavimo agentūros „Fashion Block“ įkūrėja Ieva Zubavičiūtė ir projekto „Suprasti madą“ sumanytojas Arnoldas Remeika.
Trūksta ir nuoseklumo verslo strategijoje, asortimente – prieš kelerius metus Lietuvoje turėjome kelis pavyzdžius. Vienas prekės ženklas puikiai pasirodė tarptautinėje arenoje, tačiau tuomet padarė pauzę, praleido vieną sezoną – esą nebuvo įkvėpimo. Bet versle niekas to neatleidžia.
Kitas prekės ženklas nebuvo apsisprendęs dėl savo stilistikos ir estetikos. Naujas sezonas – o drabužiai stilistiškai visai nepanašūs į prieš tai buvusius. Bet juk mes perkame Gilytės drabužius, nes žinome, ko tikėtis. Nuoseklumas yra labai svarbu.
Supraskime, kad mes neturime patirties ir nereikia dėl to nieko kaltinti. Patirtis neateina per vienerius metus, mes nemokome to universitete. Formalusis ugdymas tokių studijų nesiūlo. Mudu su Ieva laiku įšokome į šį traukinį. Kai aplink ruošiama daug kūrėjų, nėra tų, kurie užsiimtų mados vadyba. Yra labai daug universitetų ir kolegijų, kuriuose dėstomas mados dizainas. Tad dizainerių daug, o vadybininkų – vienetai.
– Mados renginiuose dažnai matome, kad kūrėjams trūksta komerciškumo gyslelės. Kad galėtų kurti ne tik kukliai, bet komerciniame lygmenyje pasirodytų taip stipriai, kad būtų graibstomi.
A. R.: Mūsų mados rinka dar tokia jauna ir nepatyrusi, kad nesugebame prisiderinti prie globalios mados pramonės tvarkaraščio. Visame pasaulyje yra dvi pagrindinės ir kelios sezoninės kolekcijos per metus – to Lietuvoje nedaro beveik niekas.
I. Z.: Jaunieji kūrėjai dažnai nežino, kokiu principu vadovautis. Juk galima atsisakyti tradicinių kolekcijų kūrimo, galima kurti spintos kapsules arba vykdyti individualius užsakymus. Paprastai būna taip – dabar kuriu, per kelis mėnesius sukursiu, gal kam nors patiks, gal kažkoks sezonas bus, gal nebus.
A. R.: Tuomet ir tikėtis, kad iš užsienio atvažiuos rimti mados pirkėjai su pinigų lagaminais pirkti tokių ženklų, yra labai minimali. Jei kirstumėte sieną ir nuvyktumėte į Rygos mados savaitę, pamatytumėte, ten žmonės realiai atvažiuoja daryti verslą. Žmonės iš kitų šalių atskrenda tam, kad pasižiūrėtų komercinės, perkamos mados, kurią vėliau išsiveža ir parduoda užsienyje. O mūsų mados renginiai dažniau susiję su raudonu kilimu, tai – ne verslas, o mados populiarinimas.
– Tarkime, esu kūrėja. Pasiuvau daug puikių marškinėlių ir noriu būti pasaulinio garso prekės ženklas. Ką man dabar daryti?
I. Z.: Tokiam prekiniam ženklui labiausiai tiktų elektroninės prekybos platforma. Tiesa, ji turėtų būti labai gerai išvystyta, būtent apie tai mes kalbėsime savo ateinančiuose mokymuose.
A. R.: Noriu papildyti, kad komunikacija, marketingas ir pardavimų strategija yra labai svarbu. Svarbu, kas yra tavo prekės ženklo veidas, tačiau nepamirškime produkto – jis turi būti išskirtinis savo estetika arba funkcija. Tiesiog marškinėliai yra marškinėliai be pridėtinės vertės. Tų marškinėlių pasaulyje yra prigaminta labai daug, per metus pagaminama apie 80 mlrd. daiktų. O žmonių tėra 7,5 mlrd.
Vartotojas nenori pirkti dar vienų marškinėlių. Jis nori pirkti marškinėlius, kurie pagaminti tam tikru būdu arba yra ergonomiški, pagaminti žmonių, kurie nedirbo vergiškomis sąlygomis, gavo už savo darbą atlyginimą. Yra tiek daug niekinių produktų, kad dar vieno niekinio produkto niekam nereikia, net pigiai.
– Turbūt sutiksite, dažnas atsiduria kryžkelėje: ar daryti gerą produktą, ar pigų? Juk žmonės nori pirkti pigiai, bet Lietuvoje gamintas produktas dažniausiai būna brangus.
I. Z.: Bet kokio verslo, mados ar ne mados, atsakomybė yra ne tik pagaminti produktą ir gauti iš jo pelną, bet ir edukuoti vartotoją. Lietuviška mada kartais būna pagaminta ir rankomis, todėl turi pridėtinę vertę. Būtent tą ir reikėtų iškomunikuoti.
Viena mano buvusių klienčių, ukrainietė, gaminanti ne pačius funkcionaliausius, bet avangardinius drabužius, sako, jog šioje žemėje yra tiek daug dizainerių, kiek neturėtų būti. Ir jei tu savo kūryba kažkam kenki – kitam žmogui, aplinkai, pasauliui – tu neturėtumei to daryti. Manau, reikia žinoti savo tikslą, išsigryninti, kam tu tą darai ir tai iškomunikuoti klientui.
A. R.: Mes, gyvendami Lietuvoje, tikrai matome, kokie nepatriotiški esame savo nacionaliniams ženklams, kaip jų nepalaikome. Kaip turėdami tą patį pinigą rankoje – 100 eurų – galvojame, ar juos išleisti itališkiems džinsams, ar lietuviškiems.
Lietuvių kūryba mums atrodo tokia pažįstama– na, ir kas gi čia naujo? Nors dažnai tai būna visomis prasmėmis kokybiškesnis produktas. Labai daug mūsų produkcijos kuriama Lietuvoje. Mes gaminame net italams, kurie kokybei yra labai priekabūs. Bet galutiniame rezultate, užuot pirkę kokybišką savo šalies prekę, vis vien renkamės kažkieno kito pagamintą drabužį.
– Lietuviška, suprask, prastai... Juk yra tokia visuotinė nusistovėjusi nuomonė.
A. R. Žinote, dėl ko taip yra? Prieš penkerius metus Lietuvoje dizaineriai buvo visi. Maždaug, turiu akį – kuriu. Per tokias vienadienes žvaigždes, šarlatanus, mes sugadinome lietuviško dizaino reputaciją. Iš principo, turi praeiti keleri metai, kol viskas nusistovės ir bus aišku, kas yra kas. Reikia pakentėti ir domėtis, kas kuriama Lietuvoje.
I. Z. Labai nustebau, kai viena organizacija manęs paprašė išrinkti 50 mano mėgstamiausių lietuviškų ženklų. O aš, dirbdama su lietuviška mada, sakiau, kad tiek iš viso ir yra... Jie man pateikė sąrašą; prašom, yra 500.
Išlieka tik tie, kurie atkakliai dirba, yra apsišarvoję kantrybe. Vien iš investicinės pusės užtrunka bent penkerius metus, kol prekės ženklas įsivažiuoja. Dabar visai geras metas stebėti, kokie ženklai yra sėkmingi rinkoje. Daugelis iš tų 500 tiesiog atkrito.
Visą pokalbį išgirsite DELFI Stilius konferencijos vaizdo įraše.
A. Remeikos ir I. Zubavičiūtės duetas neseniai finišavo su mados verslo bendruomenei edukuoti skirta iniciatyva „Mados verslo institutas“. Šį pavasarį verslo strategijos mokėsi apie 40 lietuviškos mados pramonės atstovų, kostiumo dizainerių ir jų prekių ženklų komandos.
Iš viso pavasarinės studijų sesijos metu projekte sudalyvavo 12 lektorių, tarp kurių tokie tarptautinio mados verslo autoritetai kaip karalienės Elžbietos II ordinu už nuopelnus madai apdovanota Alison Lowe MBE, du dešimtmečius prekių ženklams „Maxmara“ ir „Guess“ vadovavęs Luca Donnini, ilgametė prekės ženklo „Burberry“ viceprezidentė plėtrai, taip pat pirmoji pastaraisiais metais daug dėmesio sulaukusio ženklo „Roksanda“ generalinė direktorė Carmela Acampora.
