DELFI Stilius publikuoja ištrauką iš leidyklos „Vaga“ išleistos knygos „30 stilingo gyvenimo dienų“.
Būk paslaptinga
Mes visi pažįstame tokių žmonių, kurie garsiai reiškia savo nuomonę visais įmanomais klausimais. Beveik niekas neprasprūsta pro jų akis be komentarų, o jeigu bent akimirkai stoja tyla, tai tokie žmonės būtinai pasidalys kokia kvaila istorija iš praeities. Ar jie kuo nors skundžiasi? Taip, viskuo. Juk daug lengviau viską kritikuoti, negu kalbėti pozityviomis ir linksmomis temomis, na ir pripažinkime, kas norėtų būti pavadintas Poliana (E. H. Porter apsakymo pagrindinė veikėja, labai didelė optimistė, matanti tik gerąsias puses ‒ vert. past.)?
Ar žinai, kodėl taip drąsiai apie tai kalbu? Ogi todėl, kad praeityje pati dažnai būdavau tas beprasmiškai be paliovos tauškiantis ir nepasitenkinimą viskuo reiškiantis žmogus. Liūdniausia, kad ir dabar dar kartais tokia būnu! Turiu visada būti budri ir save kontroliuoti. Na bet savo trūkumų pripažinimas jau yra pirmas žingsnis!
Turiu nuolat sau priminti, kad mane supantys žmonės (ypač artimiausi) neturi išgirsti kiekvienos man į galvą šovusios minties ar to, kad šiandien man šiek tiek skauda galvą. Mano tikslas yra kalbėti tik apie svarbius arba pozityvius dalykus, kaip pasakytų mano mama: „Jeigu negali pasakyti nieko gražaus, tai iš viso nieko nesakyk.“ Kartais labai malonu tiesiog pasimėgauti tomis trumpomis tylos ir ramybės akimirkomis.
Taigi sustokime, giliai įkvėpkime ir pradėkime iš naujo. Mes juk esame stilingos būtybės! Mums daug svarbiau puikiai atrodyti ir padaryti įspūdį kitiems, o ne užsidaryti savo mažame pasaulėlyje ir per garsiakalbį transliuoti kiekvieną savo mintį. Turime mąstyti taip, lyg stebėtume save iš šalies. Šis triukas man visada padeda, kai pernelyg įsitraukiu į pokalbį ar suvokiu, kad pats laikas liautis gėdingai sapalioti nesąmones.
Svarbu nepamiršti, kad pokalbio metu mes neprivalome užpildyti kiekvienos stojusios tylos akimirkos ir kad pabūti maloniai tylint kartais taip pat gali būti savotiškai žavu.
Mielai priimk komplimentus
Jeigu kas nors pagiria tavo palaidinę, atsakyk: „Ačiū, kaip smagu, kad tau patinka“ ar „Ačiū, man taip pat ji labai patinka!“ Tačiau niekada nesakyk: „Oi, turiu ją nuo neatmenamų laikų, jau net pradeda atsibosti“ ar „Nusipirkau ją šiandien per išpardavimą“. Ar dar blogiau: „Oi, ačiū, bet man atrodo, kad ji per daug aptempia siaurų kelnių išryškintus mano apvalumus. Matai? Va čia!“
Kam kalbėti apie savo trūkumus? Tai tik atkreipia kitų dėmesį į tas tavo kūno vietas, kurių tu niekam nenori rodyti, o savo kalbomis pati nukreipi į jas visas šviesas. Negalvok, kad į „gražiai šiandien atrodai“ atsakiusi tiesiog „ačiū“ tu ką nors apgaudinėji. Net jeigu tądien tu jautiesi stora, tai tik tavo reikalas ir niekieno kito, o dar gali būti ir taip, kad storumas tik tavo galvoje.
Būtent taip nutiko, kai ne per seniausiai pagyriau vienos moters švelnią ir lygią veido odą. „Ak, pastaruoju metu kaip tik pradėjo dygti tokie bjaurūs spuogai, įsivaizduoji, mano amžiuje!“ Ji net man tiksliai parodė kur. Jos veido oda vis tiek buvo nuostabi (prieš tai aš žiūrėjau į kaktą ir skruostus), o kai ji taip atsakė, negalėjau atitraukti akių nuo spuogelių ant jos smakro. Pripažįstu, kad ir pati kartais taip elgiuosi. Kodėl taip yra? Ar priimdamos nuoširdų komplimentą bijome pasirodyti per daug savimi pasitikinčios?
Dauguma žmonių iš tikrųjų nesupranta kitų žmonių problemų, o likusieji galbūt net džiaugiasi jomis. Pagalvok, gal geriau ramiai, su pasitikėjimu įžengti į patalpą ir bendraujant su žmonėmis nuoširdžiai domėtis jais, klausti. Kuo mažiau apie save pasakosi, tuo labiau žmonės norės tave pažinti ir galiausiai nuoširdžiai tavimi žavėsis.
Tavo amžius – tik tavo reikalas
Tu neprivalai kalbėti apie savo amžių. Tai nereiškia, kad bandai nuslėpti, kiek tau metų, tai tiesiog nėra kitų žmonių reikalas, tegul paspėlioja. Nors aš ir nesistengiu to išsiaiškinti, kartais sužinojus žmogaus amžių mano požiūris į jį pasikeičia. Vis dėlto nepamiršk, kad amžius yra tiesiog skaičius ir vieni žmonės atrodo vyresni, negu yra iš tikrųjų, o kiti atvirkščiai – gana jaunatviški savo amžiui, ir ne tik išvaizda, bet ir elgesiu. Nuoširdžiai tikiu, kad amžius yra dvasinės žmogaus būsenos išraiška.
Aš visada noriu būti geriausia, kokia tik galiu tuo metu būti, ir tai visiškai nepriklauso nuo to, kiek man metų. Mano tikslas – kiekvieną akimirką būti geriausia savęs pačios versija. Dažniausiai užmirštu, kiek man metų, o jeigu turiu prisiminti, tai pasiskaičiuoju pagal savo gimimo metus. Nejuokauju!
Prieš kelerius metus susipažinau su drauge, kuri visai netrukus po mūsų pažinties šventė jubiliejų (tokį, kuris baigiasi nuliu). Aš visada galvojau, kad ji šventė penkiasdešimtmetį, ir tik po kelerių metų mums kalbantis atsitiktinai sužinojau, kad iš tikrųjų jai jau daugiau nei šešiasdešimt.
Ji atrodo tiesiog nuostabiai ir kadangi dar yra tokia gyvybinga, aš šventai tikėjau, kad yra gerokai jaunesnė. Ji liekna, sveika, vilki elegantiškus klasikinius drabužius. Paprasti drabužiai, suderinti su jos amžiui tinkančiomis naujovėmis, jai suteikia tiek daug jaunatviškumo. Rinkdamasi drabužius ji neabejotinai vadovaujasi pagrindine prancūzės taisykle: klasikinius neutralių spalvų drabužius pagyvinti bent maža naujausias mados tendencijas atspindinčia detale.
Be abejo, artimiausi tavo draugai turi žinoti tavo amžių, o tu ‒ jų, bet kitiems to žinoti visiškai nebūtina. Nesakydamos savo amžiaus tam tikra prasme taip ir liekame neįminta mįsle, o kuri gi nenori išlikti šiek tiek paslaptinga?
Ne taip dažnai pasitaiko tokių situacijų, kai kas nors tiesiai šviesiai paklausia, kiek tau metų. Na, jeigu to klaustų gydytojas, žinoma, kad pasakytum. Bet aš esu sutikusi begalę moterų, kurios tiesiog bendraudamos išplepa savo amžių, sakydamos kažką panašaus į: „Man 51-eri metai, kas galėtų pagalvoti, kad aš vis dar to nemoku!“
Jeigu kam nors pakaktų įžūlumo paklausti, kiek tau metų, vien iš smalsumo, gali įvairiais būdais atsikirsti. Štai keli mano mėgstamiausi: „Bijau, kad jeigu pasakysiu, turėsiu tave nužudyti“, „Jeigu gera diena, jaučiuosi kaip dvidešimties, bet pirmadienio rytą...“, „Man dvidešimt ir dar keletas metų patirties“, „O dangau, tu nenori to žinoti“, „29!“, „Tu pirma pasakyk!“.
Jeigu atsakysi sąmojingai ir draugišku tonu užduosi klausimą kita tema, pavyzdžiui: „Na, gana kalbėti apie mane, kas pas tave naujo?“, tai labai meistriškai akimirksniu pakreipsi pokalbį kita linkme.
Privatumas namuose
Net ir būdama namuose su savo mylimuoju ir šeima, išlik šiek tiek paslaptinga. Valydamasi dantis užsidaryk duris, nepasakok kiekvienos smulkmenos, kuri šauna į galvą, ir neklausinėk vyro, kurie batai ar švarkas tau labiau tinka. Geriau pati išsirink, o tada patrauk dėmesį, įžengdama į kambarį, ir maloniai priimk visas pagyras.
Kartais paprasčiau išmokti būti paslaptingai iš tų, kurie tuo visai nepasižymi. Ar norėtum būti tas žmogus, iš kurio kiti gali pasimokyti? Šiek tiek kitaip yra su šeima ir artimais draugais, bet net ir jiems tu nenorėtum atskleisti visų savo santuokinio gyvenimo subtilybių. Daugelis vyrų baiminasi, kad antroji pusė papasakos įvairiausių gėdingų detalių apie juos savo draugėms ar kitiems šeimos nariams.
Aš pažįstų tokių žmonių, kurie net šeimos nariams neatskleidžia tam tikrų asmeninių dalykų, nes žino, kad pastarieji nesugebės išsaugoti tos informacijos paslaptyje. Nepamiršk, kad daliniesi ne tik su tuo konkrečiu asmeniu, bet ir su tais, kuriems tas asmuo gali papasakoti. Gerbdami kitus neturėtume skleisti mums patikėtos asmeninės informacijos ar paslapčių.
Štai paprasčiausias būdas išsiaiškinti, ar tam tikrą informaciją apie žmogų galima atskleisti kitiems: tiesiog reikia savęs paklausti, ar aš tai pasakočiau, jeigu žmogus, apie kurį kalbu, dabar stovėtų šalia ir klausytų šio pokalbio? Arba, ar aš siųsčiau šį elektroninį laišką, jeigu žmogus, apie kurį kalbu laiške, dabar stovėtų man už nugaros ir jį skaitytų? Man patinka šis testukas, nes jis visada pasiteisina.
Būk smagi pašnekovė
Kai kas nors paklausia, kaip tau sekasi, atsakyk: „Ačiū, nuostabiai, o tau?“ O tada užduok kelis klausimus, tokius kaip: „Kaip sekasi darbe?“, „Kaip praleidai savaitgalį?“, „Ar jau susiplanavai atostogas?“ arba „Kokį filmą paskutinį kartą žiūrėjai?“. Draugiškai su kažkuo šnekučiuojantis iš tikrųjų yra mandagu per daug apie save nepasakoti ir neapiberti pašnekovo klausimais.
Buvimas šiek tiek paslaptingai tikrai nereiškia slapukavimo, tu tiesiog neapkrauni kitų žmonių nereikšmingomis ir nuobodžiomis savo gyvenimo detalėmis. Paslaptingumas iš dalies yra ir tam tikra savisaugos forma. Pasaulyje daug negeranoriškų žmonių, kurie, atrodytų, tik ir nori pasidžiaugti kito nelaime, o liūdniausia, kad tokių žmonių gali būti ir tavo aplinkoje.
Jeigu tokie žmonės nežino, kad iki savo idealaus svorio tu dar turi numesti 5 kilogramus ar kad pastaruoju metu tau šiek tiek trūksta motyvacijos, tai jie negali pasidalyti „naudingais“, bet tuo pat metu pašiepiančiais patarimais. Geriau tegu galvoja, kad tau viskas sekasi puikiai.
Aktorės, kurios nekalba apie savo asmeninį gyvenimą ir retai patenka į paparacų akiratį, atrodo gerokai patrauklesnės ir įdomesnės už tas, kurios nuolat dalija interviu paskalų žurnalams ir siekdamos populiarumo publikuoja galybę nuotraukų iš savo kasdienio gyvenimo. Pirmosios taip pat atrodo ir labiau savimi pasitikinčios bei laimingesnės už žvaigždžių industrijos ribų.
Žinau, kuriai grupei aš labiau norėčiau priklausyti.
Įkvepiančios idėjos:
Pasistenk praleisti visą dieną skleisdama savo idealios prancūzės paslaptingumo kerus. Negadink kitiems nuotaikos pasakodama apie išgyvenimus, problemas ar mintis apie naująją dietą. Prieš kalbėdama pagalvok, ką kiti gali pagalvoti apie tavo žodžius. Būk optimistiška, žvali ir laiminga. Pamatysi, tai nuteiks pozityviai ir tave.
Net jeigu su savo antrąja puse esate ypač artimi, tikrai nebūtina jam smulkiai pasakoti apie viską, ką veiki ar galvoji. Jeigu jauti, kad nori pasikalbėti, kaip man dažnai būna, geriau tyliai paniūniuok kokią nors dainą. Man patinka „Moon River“ ar „Dream a Little Dream“. Audrey Hepburn dainavo „Moon River“ filme „Pusryčiai pas Tifani“ (Breakfast at Tiffany’s), taigi kai dainuoju ar niūniuoju šią dainą, visada pasijuntu šiek tiek elegantiškesnė ir panaši į Audrey.
Pabandyk puošniau rengtis ir visiems apie tai nesiskelbti. Aš jau esu tuo pagarsėjusi (tuo apsiskelbimu, žinoma, o ne puošnesniais drabužiais). Man patinka šiugždančių marškinukų įvaizdis, bet lyginti aš nelabai mėgstu. Užuot trimitavusi savo vyrui, kad šiandien aš verčiu naują lapą ir kasdien vilkėsiu tik ką išlygintus marškinius, kodėl gi negaliu padaryti to be jokių komentarų, tiesiog mėgaudamasi gera savijauta, kurią suteikia šie pokyčiai (o tada mielai priimti „gražiai šiandien atrodai“ su šypsena ir paprastu „dėkui“).
„Trisdešimt stilingo gyvenimo dienų“– paprasto, bet žavingo prancūziško gyvenimo būdo įkvėpta knyga, dosniai žerianti patarimus, kaip susikurti pakylėtą kasdienybę, dailiai atrodyti, turiningai leisti laisvalaikį, puoselėti kūną ir sielą, neišleidžiant daug pinigų.
