Šis kvapas yra ne šiaip sau laiminga gyvenimo pabaiga, bet galimai geriausias to gyvenimo potyris.

Kam skirti? Tiems, kas giliai pasinėrę į kvapų pasaulį ir jau apėjo sudėtingus maišytus, Azijos ir Afrikos prieskonius saujomis semiančius revoliucinius aromatus, o dabar alpsta nuo rafinuotų ir itin švarių kvapų, kur apgaulingas paprastumas ir aiškumas.

Prieš tris dešimtmečius Šveicarijos prekės ženklas Davidoff pasiūlė rinkai revoliucinius kvepalus „Cool Water”, „vėsus vanduo”, ir jie tikrai kvepėjo šaltu vandeniu, labiausiai dėl sintetinės formulės, kuri yra visų „jūrinių kvapų” pagrindas. Tai buvo fantastika. „Vėsus vanduo” jau spėjo visiems nusibosti (per 30 metų tik aš galiu nenusibosti, arba koks kitas didis kūrėjas), tačiau jis vis dar gaminamas ir perkamas, gal dėl neįtikėtino atpažįstamumo. Jis yra istorijos dalis.

Tas Bigarade Concentree kvapas, apie kurį jums dabar pasakoju, buvo sukurtas dabar jau išėjusio į pensiją parfumerijos kūrėjo Jean-Claude Ellena, ir yra iš Frédéric Malle kolekcijos. Frédéric Malle pasižymi tuo, kad visada ant buteliuko rašo kvapo kūrėjo vardą – kiti kvepalų namai dažniausiai niekaip nepagerbia to, kas sukūrė aromatą. Jei aš sukurčiau kvapą, koks jis būtų? Manau, rozmarinas iš mano koldūnų, Kalifornijos pajūrio pušys (nes čia jaučiuosi labiausiai namie) ir kedrinis rašomasis stalas. Vadintųsi „Eau de Užkalnis”.

Jean-Claude Ellena – Bigarade Concentree (Frédéric Malle)

Kokie trūkumai: šis kvapas netinka pradedantiesiems, nes jo kosminis sudėtingumas nepatyrusioms nosims bus nepasiekiamas.

Metai: 2002. Sunku patikėti, kad jau tiek metų praėjo, nes jie kvepia taip šiuolaikiškai, lyg būtų sugalvoti prieš savaitę.

Projekcija ir išsilaikymas (kiek toli neša ir kaip ilgai laikosi): kaip ir kitų citrusinių kvepalų, silpnas, geriausiu atveju, vidutiniškas. Todėl jų jau didelė kaina (beveik keturi šimtai eurų už šimtą mililitrų) dar padidės, nes greitai reikės naujo buteliuko. Jį purkšite dažnai.

Kaina: apie 180 EUR už 50 ml buteliuką.

Kvapas: kartusis apelsinas (bigaradas, kartais neteisingai verčiamas kaip „aitrusis apelsinas”, nors jis ne aitrus, o būtent kartus), tas pats Sevilijos apelsinas, iš kurio verdami geriausi apelsinų marmeladai, kuriuose susipina saldumas ir gerklę kutenantis kartumas. Šiame kvape, tik pasipurškus, jaučiamas plėšiamos apelsino žievės protą kutenantis smūgis, kai ji pažyra aromatinių aliejų debesėliu.

Paskui pasigirsta greipfrutas (tas pats, kurio lietuviai nemoka išmokti tarti: greifruktas, greifurtas, greifrutas - kaip tik nori, tik ne teisingai). Viskas susilydo su kreminiu rožės kvapu, kurio visai nedaug, bet tas oranžinis, tiesiog ryžas, apelsinas gauna rožinio atspalvio. „Ružavas”, kaip sakydavo mano jaunystėje.

Dar yra saldokas išdžiūvusio karšto šieno kvapas ir kedro Japonijos šventykloje kvapas, per liepos karščius Kiote (patikėkit, Japonijos karštis vasarą yra kažkas tokio, viskas įkaitę, viskas dvelkia medžiu).

Viena vertus, tai labai paprastas kvapas. Antra vertus, jis daugeliui žmonių kels skirtingas asociacijas. Vasara Sicilijos kaime arba karštis pietų Kalifornijoje po citrinmedžiais. Kažkam gal tai bus įkaitusios saulėje ir įdiegusios Ispanijos valstietės, keliančios nepadorias mintis apie seksą fermoje, pasislėpus už sunkvežimio su apelsinais. Kitiems šis kvapas skambės, kaip nerealiai brangus ir švara kvepiantis ekologinis ir veganiškas oro gaiviklis iš pižonų firmos Amerikoje. Kitam gal tai bus išskalbti ir išlaidyti, minkštikliu atsiduodantys šviežutėliai marškiniai. Dar kas nors pagalvos apie pietus citrinmedžių pavėsyje jūsų viloje pietų Italijoje. Kam nors tai bus stilingos Kalėdos ar naujieji metai su skoniu, kur ant stalų daugiau apelsinų ir mandarinų, negu mišrainių, ir daugiau itališko mineralinio vandens, negu degtinės arba lietuviško sirupinio šampaninio gėrimo.

Bet nė viena mintis ir asociacija nebus neigiama. Šiame kvape – vien teigiamos emocijos. Aš negaliu sugalvoti nieko neigiamo, kas būtų susiję su apelsinų plėšomos žievės kvapu. Tai įkaitusi iki baltumo vasara, kai net grindinio akmenys spinduliuoja karštį, prisigėrę jo per dieną. Tai liepos dienos – tokios karštos, kad net vakaras būna šiltas ir maloniai dusinantis švelnumu. Tai Arizonos dykuma, kai karščiuose net akmenys pradeda kvepėti saulėkaitoje.

Andrius Užkalnis rašo apie kvepalus ir maistą portale www.laukineszasys.com.