– Esate net dviejų LRT laidų stilistė – puošiate „Kultūringai su Nomeda“ ir „Tūkstantmečio vaikų“ vedėjus. Ar labai įnoringa televizija ir varžo jūsų kūrybinę laisvę?

– Žinoma, televizija turi savo specifiką, tačiau laikai ir technologijos keičiasi. Prieš maždaug aštuoniolika metų, kai pradėjau dirbti, reikėjo labai atsargiai parinkti drabužius, kad ekrane neatrodytų, jog jie mirga, reikėjo kur kas labiau atsižvelgti į apšvietimą ar drabužių spalvas. Dabar viskas kur kas paprasčiau. Vienintelis dalykas, kuris gal kiek apsunkina darbą yra tai, kad drabužius filmavimams skolinuosi iš parduotuvių, kurių vitrinose šaltuoju sezonu daugiausia niūrių spalvų, juodos, pilkos, o televizijai reikia šviesių, ryškių spalvų.

Apskritai dirbti stiliste man patinka, smagu susipažinti su laidų vedėjais, su bendrauti, kartu augti. Ir su „Tūkstantmečio vaikais“ ir su Nomeda Marčėnaite dirbu jau ganėtinai seniai, todėl šiems projektams jaučiu tam tikrus sentimentus ir nelaikau to vien darbu.

Beje, su laiku norisi daugiau dvasingumo ir prasmės savo darbe, todėl laidai „Kultūringai su Nomeda“ renkuosi Lietuvos dizainerių kūrybą. Galbūt todėl, kad pati sukuosi šioje virtuvėje, suprantu, kaip kolegoms kartais nelengva parodyti savo darbus, tad nusprendžiau jiems truputį padėti. (Šypsosi.)

– Dizainerė ir stilistė – šios dvi profesijos atrodo ir ganėtinai skirtingos, ir kartu viena kitą papildančios...

– Abi sritys labai kūrybiškos, tik dažnai susimąstau, ar įmanoma abi jas vienu metu daryti gerai. Todėl dirbu tik su pora projektų, kad kūrybai liktų pakankamai laiko. Iš tiesų niekada nemaniau, kad būsiu stilistė, tačiau dar kai studijavau Vilniaus dailės akademijoje viena pažįstama mane įtikino pabandyti.

Kaip ir minėjau, tai buvo maždaug prieš aštuoniolika metų, tada ši profesija nebuvo populiari ir mūsų buvo vos keli. Iš pradžių dirbau vieno parduotuvių tinklo stiliste, vėliau atsirado žurnalai ir televizija. Ne kartą sulaukiau ir labai gundančių darbo pasiūlymų, tačiau juos atmečiau norėdama visą savo laiką skirti kūrybai. Galbūt tai sunkesnis kelias, nes dabar stilistui uždirbti lengviau, nei dizaineriui.

Iš tiesų stilistas labai daug energijos atiduoda žmonėms, su kuriais bendrauja. Juos reikia pažinti, pajausti ir įtikinti. Tenka pabūti ir šiek tiek psichologe. Labai gera, kai sutikus žmogų pamatai, kad jis galbūt labai kritiškai vertina savo išvaizdą, įsivaizduoja, kad jam kažkas galėtų netikti, tačiau parenkant jam drabužių derinius, jis ir pats pamato save visai kitokį, atranda tai, kas atspindi jo asmenybę ir pasako, kad labai gerai jaučiasi dėvėdamas vieną ar kitą. Geriausias komplimentas man – kai vedėjas pasako, kad norėtų įsigyti tai, ką parinkau filmavimui.

Indra Dovydėnaitė

– Minėjote, kad parduotuvėse šaltuoju metų laiku labai daug tamsių, niūrių spalvų, tačiau jūsų kuriami drabužiai visuomet ryškūs...

– Pastebiu, kad žiemą dažnas susivynioja į tamsius drabužius ir tarsi pasislepia, tačiau man spalva yra energija, įkvepianti, pakelianti nuotaiką, atgaivinanti ir priverčianti aplinkinius nusišypsoti. Tad ir kurdama žiemai stengiuosi kiek paspalvoti savo kuriamas sukneles ar megztinius. Be to, ir mano klientės sako, kad pasiilgsta spalvų – būdamos ryškios sulaukia daugybės komplimentų, o tai užaugina sparnus.

– Paprastai rudenį pristatote savo kolekciją, tačiau ne šiais metais...

– Kad šiemet pristatymo nerengsiu žinojau dar pernai, kai pristačiau savo kolekciją „Silob-mis“. Praėjusių metų pabaigoje su vyru pardavėme namus, kuriuose gyvenome dvylika metų ir įsigijome naują būstą, tad pastarąsias tris šimtus dienų gyvename remonto rūpesčiais. Tai užima nemažai laiko, o ir ne viskas vyksta taip, kaip planuota.

Kadangi paprastai rudenį visą savo energiją skirdavau kolekcijos pristatymui, džiaugiuosi šiemet turėjusi daugiau laisvo laiko. Pirmą kartą gyvenime galėjau pasimėgauti įvairiais šio metų laiko teikiamais malonumais, pavyzdžiui, nuvykti grybauti.

Vis dėlto, matyt, ne veltui sakoma, kad vilkas visuomet žiūri į mišką. Visą laiką daug dirbau, kūriau, o ir klientės bei moterys, besidominčios mano kūryba, rašė, teiravosi, kada pristatysiu naujausią kolekciją. Tad tradicinio pristatymo nebus, tačiau savo darbus įamžinau nuotraukose.

– Kiekvienais metais pristatomus drabužius vienija kokia nors tema, idėja, kaip yra šiais metais?

– Be idėjos kurti labai sudėtinga, dažniausiai vienijanti mintis vis tiek atsiranda. Šiemet tai nutiko labai netikėtai, kai ruošdama drabužius fotosesijai, visus juos išvydau vienoje vietoje.

Beje, prieš fotosesiją pas mane apsilankė klientė. Ji prašė, kad pagal užsakymą numegzčiau jai sijoną, nes buvo tikra, kad į esančius mano studijoje ji tikrai netilps. Kai įtikinau, kad klysta, ji juokavo, kad jaučiasi tarsi patekusi į stebuklų šalį. Smagu, jei žmonės dėvėdami mano sukurtus drabužius jaučiasi taip jaučiasi. Todėl ir savo šių metų darbų kolekciją pavadinau „... stebuklų šalyje“. Ten gali atsidurti kiekviena.

– Kaip apibūdintumėte šių metų kolekciją?

– Palyginti su mano ankstesniais darbais, šioje vyrauja minimalizmas ir spalvos. Galbūt iš dalies tai lėmė, kad neplanavau rengti pristatymo, negalvojau apie šou ir daugiau dėmesio skyriau savo būsenai. Kai gyvenime tiek visko vyksta, kūryboje norisi mažiau detalių ir daugiau minimalizmo.

I. Dovydėnaitės kurtas modelis, I. Avižinio nuotr.


– Kuriant drabužius ar svarbiau grožis, ar patogumas?

– Visada galvoju, kad įsigydamas drabužį žmogus iš pradžių jį šiek tiek taupys, laikys kokiai nors progai, o vėliau dėvės jį dažniau, galbūt kasdien. Todėl nekuriu drabužių skirtų vien tik šventėms, ar vien tik kasdienai. Patogumą ir grožį stengiuosi suderinti, noriu, kad pavyzdžiui, pakeitus aksesuarus tas pats drabužis galėtų būti dėvimas skirtingose vietose ir skirtingu metu.

– Greitosios mados parduotuvės kasmet siūlo tūkstančius skirtingų modelių, manote, vis dar taupome drabužius?

– Laikai keičiasi. Aš kuriu lėtąją madą, rankų darbą, tad mano klientės paprastai nėra vartotojiškos ir turbūt ne iš tų, kurios nuolat lankosi greitosios mados parduotuvėse, perka viską iš eilės, o po poros skalbimų visus savo pirkinius išmeta ramia širdimi.

Autorinius darbus paprastai visi prižiūri kruopščiau, kad kuo ilgiau galėtų jį dėvėti. Yra klienčių, kurios turi prieš dešimtmetį mano kurtus megztinius ir džiaugiasi, kad jie vis dar puikiai atrodo. Jei toks drabužis pabosta, visada gali padėti jį į spintą ir po kiek laiko vėl išsitraukti.

Juolab, kad mezginiai labai geras pasirinkimas – net jei kūno linijos šiek tiek pasikeičia, jie vis tiek puikiai tinka. Be to, juos prižiūrėti labai lengva, nes nesiglamžo, o laikai, kai megztus drabužius turėjome skalbti rankomis, o vietoj skalbiklio naudodavome šampūnus, jau praėjo.

– Ar pastebite, kaip keičiasi žmonių požiūris į madą? Galbūt vartotojiško požiūrio lieka mažiau...

– Sunku atsakyti, tačiau pastebiu, kad žmonės nori natūralesnių ir išskirtinių dalykų, atskleidžiančių asmenybę ir tuo pačiu nori drabužių, kuriems nereikia daug priežiūros.

– O ar mezginiai išgyvena tam tikrą renesansą?

– Nuolat sulaukiu šio klausimo ir visada atsakau, kad mezginiai visada buvo, yra ir bus. Kaip dažnai sakau savo dukrai, turėdamas amatą, visada turėsi, ką veikti. Tik šiais laikais kažkodėl bėga nuo bet kokio darbo susijusio su amatu.

Pamenu, kai stojau į Dailės akademiją, buvo daug norinčių tapti dizaineriais ir tik vienas norėjęs išmokti siūti. Todėl ir sakau, kad net jei nekurčiau mados, galėčiau megzti pirštines, šalikus ar megztinius, nes mezginių poreikis visada yra.