– Kaip, kada ir kodėl pats susidomėjote mada, drabužiais?
–Kai buvau dar mažas, gal dvylikos metų, mama man duodavo kišenpinigių, apie du litus. Visada vieną litą atsidėdavau taupymui, o vieną išleisdavau. Sutaupęs pakankamą sumą, eidavau ieškoti drabužio, dažniausiai – į turgų. Tuo metu dar neskirdavau ar drabužis yra tik kopija, ar originalas. O ir originalo, už sutaupytus pinigus, vis tiek nebūčiau įpirkęs. Turėjau man labai patikusį derinį – juodą golfą, džinsus, batus.
Kartą į mokyklą atėjau su naujais batais, kuriais labai didžiavausi, bet pasirodo, tokius pačius turėjo kita mergaitė. Buvo didžiulė gėda (juokiasi). Kitą dieną man tie batai jau buvo „išėję iš mados“ ir jų daugiau niekada nebenešiojau.
Kartą, jau būdamas vyresnis, klube pamačiau vaikiną su tais pačiais marškinėliais – išėjau iš klubo. Nuo to karto atsirado noras visuomet išsiskirti iš minos, turėti kitokių drabužių negu kiti. Žmonės, kurie pažinojo mano tėtį jaunystėje, pasakojo, kad jis buvo labai madingas žmogus, skoningai rengdavosi, mėgdavo išsiskirti. Gal mados jausmas – genuose?
„uRock“ kuriame kartu – aš ir mano brolis. Įsitraukti į verslą jam nebuvo sunku. Jis taip pat domisi mada, mėgsta skirti dėmesio savo aprangai. Vaikystėje buvo tiesiog išprotėjęs dėl batų – kartą per dieną buvo persirengęs net dešimt kartų. Išeina į kiemą, grįžta, persirengia, vėl išeina. Šaunu, kad dabar galime kartu domėtis, perkame ne tik sau, bet ir kitiems, einame tuo pačiu keliu. Kai kuriuos, ypatingus, drabužius archyvuojame – pasiliekame savo, ne pardavimui ar nešiojimui skirtoje, kolekcijoje.
– Kodėl žmonės net ir žinodami, kad daiktas yra padirbinys, renkasi pirkti jį, o ne originalą?
– Visi nori išsiskirti ir nenori būti pilka mase. Vyrai taip pat nori atrodyti puikiai, kitaip nei jų draugai ar kolegos. Iškyla dilema – kaip išleisti drabužiams skirtus pinigus? Įsigyti originalų, vardinį drabužį yra brangu, todėl daugelis renkasi kopijas. Padirbinio išvaizda mažai kuo skiriasi nuo originalo – naudojama tokios pačios spalvos medžiaga, aiškūs išskirtiniai ženklai, kurie leidžia atpažinti prekės ženklą. Mokėdamas pigiau žmogus gauna nekokybišką prekę, tačiau juk vis tiek išsiskiri iš minios, todėl daug kam tai atrodo normalu. Mano nuomone, tai pigus populiarumas.
– Kodėl pirkti klastotę yra neigiamas elgesys?
Kaip ir kiekvienoje veikloje, viskas kas yra klastotė, yra draudžiama. Klastotės pagaminimo kaštai yra labai maži. Mažmeninėje rinkoje neoriginali „Burberry“ kepuraitė kainuoja 15-30 eurų. Turbūt įsivaizduojate, kiek kainuoja ją pagaminti. Kopijos gaminamos iš pačių prasčiausių medžiagų. Joms gaminti dažnai naudojama pigi darbo jėga, dirbama nesertifikuotose fabrikuose, kenksmingose darbo sąlygose. Reikia suprasti, kad pirkdami klastotę, remiate tokią veiklą. Mados namai samdo dizainerius, kuria idėjas, skiria išteklius, stengiasi, kad jų kūrinys „išeitų į pasaulį“. Mados gerbėjai turi tai vertinti ir gerbti.
Su drabužiais dirbu jau 10 metų, tačiau savo spintoje šiuo metu neturiu nė vienos klastotės. Buvo laikas, kai jos atrodė puikus sprendimas ir tik su laiku atėjo suvokimas, kodėl man to nereikia. Tai neišvengiamas kelias, kurį turi praeit jei nori įgauti patirties drabužių originalumo nustatymo srityje. Sunku suprasti, kas yra klastotė, o kas ne, jei niekada nenešiojai, rankose neturėjai tokio drabužio. Galima būti mačius daugybė „Youtube“ filmukų, tačiau gavus „į rankas“ gerai padarytą klastotę, šansų apsirikti yra. Su laiku ateina patirtis, tarptautiniai kontaktai, įgūdžiai kurie leidžia tiek patikimai pirkti, tiek parduoti. Šiuo metu jau esame pasiekę tą lygį kai galime padėti originalumo nustatymo klausimais ir kitiems, ypač – vyrams. Drąsiname juos kreiptis, suteikiame ir daug kitų paslaugų.
– Kokiose vietose yra didžiausia tikimybė neapdairiai nusipirkti padirbinį?
– Jei žmogus eina pirkti drabužių į turgų, jis turi būti ypač atsargus – ten yra labai daug klastočių. Didžiosiomis prekybos centrų parduotuvėmis galima pasitikėti. Lietuva jau išaugusi iš to amžiaus, kai aplink buvo vien tik klastotės. Patys dirbdami su drabužiais pastebime, kad mus pasiekia iki 200 drabužių ir aksesuarų per mėnesį, o iš jų maždaug 5 proc. yra neoriginalūs. Žinoma, pasitaiko ir išminčių – visi tik originalūs. Neoriginalius drabužius socialiai atsakingai padovanojame tiems, kurie jų labiausiai reikia.
Plačiau galima kalbėti apie internetą – padirbinių tikrai yra daug, bet nėra sunku atskirti patikimus pardavėjus nuo nepatikimų. Atkreipkite dėmesį, ar puslapis turi kontaktinius duomenis ir ar su pardavėjais galima susisiekti. Jei yra galimybė bendrauti tik elektroniniu paštu, sukluskite, tai jau didelis įtarimas. 99 proc. tikimybė, kad tai bus puslapis, kuriame prekiaujama klastotėmis.
Kitas aspektas – kainos. Šiais laikais jas galima lengvai palyginti. Paieškokite tokio paties drabužio „Ebay“, pabandykite ieškoti jau dėvėto – suprasite, kad stebuklų už mažą kainą nebūna, o originalų už neįtikėtinai mažą kainą niekas neparduos. Vis labiau populiarėja mada pardavinėti drabužius „iš antrų rankų“ – tai dėvėti, geros kokybės, bet galbūt nebereikalingi drabužiai. Tokių drabužių rinka didelė – galima rasti tiek originalų, tiek klastočių. Jei žmogus sugeba juos atpažinti, gali stilingai apsirengti už tikrai gerą kainą.
– Kokie yra svarbiausi aspektai į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį norint atskirti padirbinį nuo originalo?
– Tai padaryti sunkiau negu atrodo, ypač jei perkate internetu, ir negalite apžiūrėti drabužio „gyvai“. O jei pirmą kartą gyvenime perki „Gucci“ džinsus – į ką atkreipti dėmesį? Žinoma, jei turi 500 eurų kišenėje ir perki sertifikuotoje parduotuvėje, tau pasisekė.
„Ebay“ platformoje galima perskaityti atsiliepimus. Tačiau norint būti užtikrintam, reikia žinoti taisykles. Atkreipkite dėmesį į detales, etiketes, sagas, siūles, užtrauktukus, medžiagą. Kai kuriuos iš šių dalykų galima matyti nuotraukose, galima palyginti su originalų nuotraukomis. Noriu pabrėžti, kad „Made in China“ nebūtinai yra reiškia, kad prekė yra neoriginali. „Burberry“, „Armani“, „Hugo Boss“ gamina prekes Kinijoje, ši šalis turi tikrai stiprių fabrikų, kurias naudojasi pasauliniai prekių ženklai.
Daug apie drabužį gali pasakyti jo etiketė. Originali etiketė, net jei drabužis yra vintažinis, turės išskirtinius ženklus, kai kurio turi hologramas. Kitas aspektas – užtrauktukai. Garsūs prekių ženklai naudoja savo vardinius arba garsius jau pagamintus užtrauktukus, tokių firmų kaip „Lampo“, „Riri“, „Ykk“ – jie yra gerai žinomi pasaulyje, kokybiški, patikimi. Klastotėse rasite tik pačius pigiausius užtrauktukus. Jei užtrauktukas be prekės ženklo – arba jis buvo keistas, arba tai yra klastotė.
Pavyzdžiui, „Lacoste“ polo marškinėliuose galima rasti bent keletą aspektų, kurie leidžia įvertinti drabužį, nes jie yra labai plačiai padirbinėjami. Juos gaminant naudojamos išskirtinės, jos turi tam tikrą išvaizdą, labiausiai paplitusiame polo marškinėlių modelyje krokodilo logotipas turi būti tarp antros sagos ir siūlės – tam tikroje vietoje ir tai nėra atsitiktinumas. Apykaklė turi „stovėti“ – naudojama standi, kokybiška medžiaga. Pati medžiaga primena korį – yra matomas tinklelis.
Norime dalintis tuo ką žinome ir suprantame, todėl kviečiame vyrus kreiptis, išsiaiškinsime net didžiausias klastotes. Pastebiu, kad Lietuvoje vyrai dažnai nešioja klastotes, tačiau jei pamatyto vyro striukė originali – iš karto matosi, kad ir visi kiti jo drabužiai yra originalūs. Didžiųjų miestų vyrai jau supranta originalo vertę.
– Kur reikėtų kreiptis susidūrus su klastočių prekyba?
– Turint čekį, reikėtų kreiptis į pardavėją. Jei pardavėjas tikina, kad tai – originalas, galima kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą. Pirkdami prekę Lietuvoje internetu, taip pat galite rašyti skundą minėtai tarnybai. Pasiruoškite argumentų – domėkitės, ieškokite informacijos apie savo prekę. Perkant prekes tarptautiniu mastu rekomenduoju mokėjimus vykdyti „Paypal“ pagalba – gavus drabužį ir suabejojus jo originalumu galima iškelti „bylą“ ir grąžinus drabužį atgauti pinigus. Mokant asmenine banko kortele tikimybė atgauti pinigus yra maža.
Galima prisiminti garsią istoriją apie vieną Vilniaus verslininką ir jo parduotuvę. Joje buvo prekiaujama originaliais drabužiais ir aksesuarais. Vienai moteriai nusipirkus daiktą ir suabejojus jo originalumu, pateikus argumentus, prekė net buvo nusiųsta ekspertams ištirti. Paaiškėjus, kad tai neoriginalus daiktas, minėtoje parduotuvėje buvo atliktas reidas, konfiskuoti tam tikri drabužiai. Tai yra puikus pavyzdys, kad vartotojų teisės Lietuvoje yra realiai ir efektyviai ginamos. Reikia daugiau viešumo, netylėti, kalbėtis, kreiptis ir tokie atvejai pamažu išnyks.
– Vyrams skirtas Kalėdines dovanas rasti yra gana sunku. Kodėl originalus drabužis galėtų būti puiki Kalėdų dovana?
Laikausi nuomonės, kad vyrams nereikia dovanoti drabužių arba aksesuarų. Jie patys žino kas jiems patinka ir ko jie iš tikrųjų norėtų. Pats vyras turi norėti išsiskirti iš minios. Jiems galiu tik patarti, kad kiekvienas turi turėti kokybišką striukę, kuri tiktų visokiems orams ir įvairioms progoms. Tai nebūtinai turi būti striukė iš naujausių kolekcijų, ji gali būti ir vintažinė – tai nereiškia senienų, dizainerių vintažiniai drabužiai yra labai ilgaamžiai, neišeinantys iš mados.
Yra posakis, kad batai turi būti nauji, tačiau gerai prižiūrimi originalūs batai tarnauja daug metų. Taip pat vyras turi turėti gerą, kokybišką piniginę (jų gamyboje ypatingai pagarsėję „Bottega Veneta“ mados namai), žiemai – ilgą šaliką, pirštines. Nepamainomi yra firminiai, kokybiški džinsai.
Vyrai, drąsiai eksperimentuokite! Išbandykite ką nors naujo – net jei tai tik slim fit džinsai vietoje loose fit. Manau, kad vyrui svarbu ne turimų daiktų kiekybė, o kokybė ir galimybė jais apsirengus išsiskirti iš kitų. Jei jus, vilkintį originalią vintažinę striukę, sustabdytų gatvėje ir klaustų, iš kur ją gavote, tektų tik nusišypsoti, nes ji vienetinė, 30 metų senumo, o tikimybė sutikti taip pat apsirengusį – nulinė.
