– Jūsų paroda vadinasi „Paryžiaus mados magai. 1920-1999 m.“. Kodėl pavadinime atsirado žodis magai?
– Mada daugeliui žmonių yra stebuklas. Žmonės svajoja apie naujus apdarus, dažniausiai kurtų žymių dizainerių. Kadangi parodoje pristatyti tik labai garsių dizainerių kūriniai, todėl ir pasirinktas žodis „magas“ jie padaro stebuklą su moterimi.
– Papasakokite, apie ką yra jūsų paroda?
– Parodoje eksponuojama daugiau nei 100 suknelių, 300 aksesuarų, taip pat žymių dizainerių portretai ir jų logotipai. Ši paroda pasakoja, kaip vystėsi prancūzų mada 1920–1999 m. Ekspozicija pradedama laikotarpiu po Pirmojo pasaulinio karo, ne jis sutampa su Lietuvos valstybės susikūrimu ir šimtmečiu.
Iki Pirmojo pasaulinio karo mada buvo kitokio stiliaus – tai buvo korsetinė mada. O po Pirmojo pasaulinio karo prasidėjo moterų emancipacija, jos pradėjo stoti į institutus, išmoko rūkyti ir vairuoti automobilius, ėmė trumpai kirpti plaukus ir patrupino sijonus, kad galėtų laisviau judėti. Visi šie pokyčiai įtakojo naujo stiliaus mados formavimąsi.
– Eksponuojami 9 dizainerių darbai– paroda premjerinė, niekur kitur nebuvo eksponuota. Kodėl pasirinkote Vilnių?
– Pirmiausia, todėl, kad didžiausia mano kolekcijos dalis yra saugoma Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje. Žmonės, matydami mane per televiziją, dažniausiai neįsivaizduoja, kad aš turiu Lietuvos Respublikos pilietybę, ir kad didžioji kolekcijos dalis yra saugoma Lietuvoje.
– Kokiam žiūrovui skirta ši paroda?
– Didesnė kolekcijos dalis yra skirta moteriškai publikai ir keliems joms prijaučiantiems vyriškiams. O amžius varijuoja nuo 3 iki 99 metų. Vilniuje tai jau 11 paroda, taip pat rengėme parodas Šilutėje, Rokiškyje, Šiauliuose, Palangoje, kaimyninėje Liepojoje. Ten taip pat atvyksta daug lankytojų.
– Kai atvykstate į Lietuvą, būnate ne tik Vilniuje, bet ir kitose Lietuvos vietose, ten eksponuojate kolekcijas. Kodėl jums tai svarbu?
– Lietuva yra mano antroji gimtinė, Europos sąjungos dalis, man patinka čia būti ir matyti, kaip vystosi šalis.
– O kaip reikalai su mados muziejumi?
– Kol kas man užtenka patalpų, kurios yra Taikomosios dailės muziejuje. Jame mes turime 1000 kvadratinių metrų ekspozicijoms ir daugiau nei 400 kvadratinių metrų saugyklai. Žinoma, kad būtų smagu turėti mados muziejų Lietuvoje, tačiau šiuo metu šalis neturi lėšų, kurias galėtų skirti tokiems projektams. Manęs tai negąsdina, nes šiuo metu vyksta tikrai nemažai parodų – Prancūzijoje, Azerbaidžane, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje. Turime planų kitais metais surengti parodas JAV ir Azijoje.
– Kaip jūs rūpinatės savo eksponatais, kaip juos reikia prižiūrėti?
– Labai saugau ir rūpinuosi savo kolekcija, ją nuolat pildau. Kolekciją sudaro keli svarbūs skyriai. Pavyzdžiui, tapybos skyrius, kuriame yra daugiau nei 2 tūkst. eksponatų. Tekstilės skyriuje yra maždaug 30 tūkst. suknelių. Aksesuarų skyriuje taip pat 30 tūkst. eksponatų – batų, kepurių, batų, vėduoklės, skėčių, sagių, žiedų ir t.t.
Taip pat yra didžiulis mados fotografijų archyvas – portretai, mados pasirodymai. Jų yra apie 5 tūkst. Mados žurnalų fondą sudaro leidiniai nuo 18 a. iki mūsų dienų. Tai žurnalai iš Prancūzijos, Lietuvos, Rusijos, Amerikos, kitų Europos šalių.
Taip pat yra didelė lietuvių kolekcijos dalis, kuri renkama ir formuojama. Ją sudaro Lietuvos scenos žvaigždžių kostiumai, pradedant nuo M. Pliseckajos, E. Špokaitės iki J. Statkevičiaus kostiumų. Taip pat dainininkių – nuo Nelės Paltinienės, Nijolės Talat-Kelpšaitės iki pop dainininkių ir aktorių.
– Bet vis tiek juk reikia skalbti ir lyginti?
– Lyginti eksponatų jokiu būdu negalima, nes tai sugadintų audinį. Prieš parodas kai kurie drabužiai garinami, valomi, restauruojami. Valymas ir restauravimas užima labai daug laiko ir reikalauja daug pinigų. Su kolekcija nuolat dirba 12 restauratorių, kurie užsiima siuvinėjimu, vėduoklių ir kitų aksesuarų, taip pat pačių drabužių restauravimu.
– Ar restauratoriai gyvena Lietuvoje?
– Tik vienas jų gyvena Lietuvoje. Lietuvoje bendradarbiaujame su restauravimo centru, kurio specialistai mums restauruoja itin sunkios būklės paveikslus.
– Kaip apibūdintumėte Lietuvos madą? Kartais Lietuviai save kritikuoja, kad rengiasi tamsiai.
– Manau, kad Lietuvoje yra viena problema – savigrauža, žmogus pats save suėda. Vietoj to, kad džiaugtųsi gyvenimu, lietuviai užsiima savianalize ir kapstosi neegzistuojančiose problemose. Manau, kad taip yra dėl nepasitikėjimo savimi. Moterys klausia – ar aš gerai apsirengusi, ar gera mano šukuosena, ar gražūs bateliai, – kai viskas yra nuostabiai parinkta. Tai tik dėl nepasitikėjimo. Galbūt todėl, kad Lietuva istoriškai buvo didelių valstybių ir imperijų dalimi. Ir dabar, kadangi yra maža šalis, lietuviams atrodo, kad jie yra per maži kažką daryti gerai.
Lietuvoje nėra problemų su skoniu, pavyzdžiui, kaip Rusijoje, kurioje yra blogas skonis. Lietuvoje yra puikios galimybės apsipirkti, ypač keliose mano mėgstamose dėvėtų drabužių parduotuvėse. Ten juk viskas už eurą!
– O jūs einate į Humaną?
– Taip, aš labai dažnai apsilankau dėvėtų drabužių parduotuvėse, ypatingai vintažinėse. Pavyzdžiui, kai kuriu kostiumus spektakliams, vietoj to, kad siūtumėm drabužius, žymiai greičiau ir pigiau yra juos surasti ten. Dėvėtų drabužių parduotuvėse galima rasti puikios kokybės daiktų už labai prieinamą kainą.
