Jie gali mums pakelti nuotaiką, priminti vaikystę, sukelti pasišlykštėjimą arba tiesiog užminti mįslę. Net jeigu to ir nepastebime, nuolat esame apsupti kvapų, tačiau nedažnai sąmoningai juos tyrinėjame. Kvapų menininkė L. Kiškūnė sako nuo pat vaikystės į priekį žengia vedama uoslės.
„Aš prisimenu, kaip vaikystėje bibliotekų knygas rinkdavausi pagal kvapą. Išsirinkdavau labai geras knygas, nes tos knygos kvepėjo ypatingai. Jos buvo labai nučiupinėtos, jas labai daug skaitė, pavyzdžiui, klasikos (knygos – LRT.lt). Aš niekada nepamiršiu Viktoro Hugo „Vargdienių“ kvapo, arba kokio nors Charleso Dickenso, arba kokio „Don Kichoto“, – pasakoja kvapų menininkė.
Olfaktorija, aiškina kūrėja, tai kvapas ir uoslė, veikiantys išvien. Toli gražu ne visi kvepalai gali būti laikomi meno kūriniais. Ir nors egzistuoja aiškios taisyklės, kas kvapą ar kvepalus paverčia meno kūriniu, kvepėti galima taip, kaip norisi, pasakoja L. Kiškūnė.
„Žmonėms patinka miesto, pavyzdžiui, kasdienybės kvapai, jie gali jais kvėpintis ir kvepėti. Tai čia viską lemia kiekvieno skonis, išsilavinimas. Kiekvienas gali pasirinkti, ką daryti, ar kvepėti senomis knygomis, ar kokiomis nors dulkėmis, ar dar kažkuo kitu. Mano manymu, tai yra labai puiku“, – atskleidžia ji.
Kvapų menas – tai antropologijos, filosofijos, matematikos, biochemijos mišinys. Norint sukurti įsimintiną kvapą, reikalingos įvairių sričių žinios. Tačiau mokytis atskirti ir kaupti vadinamąją kvapų biblioteką gali visi.
