Pagalvojau, kad jei reikėtų sudaryti procentinę statistiką „Kas labiausiai užknisa savyje“, ji atrodytų maždaug taip:

5 proc. papai: jie nėra dideli, bet iš kitos pusės – kompaktiški, galiu drąsiai vėluodama bėgti į autobusą ir būti tikra, kad jie netrenks man per veidą.

10 proc. nosis: kai žiūriu į veidrodį, viskas su ja lyg ir OK. Gal ne modelinė iš smailiųjų genties, bet susigyvent galim, kol... kol pamatau nuotraukas iš kokio renginio. Norit tikėkit, norit ne – atrodo, lyg ji specialiai būtų padidėjusi tiems baisiems kadrams.

10 proc. ūgis. Taip, žinau, sakysit – visai kūkū. Visgi, kai dažnai galiu pamatyti plikes sau gražių bernų, simpatijos dingsta. Ką jau kalbėti apie tai, kad visos draugės žemesnės už mane ir su aukštakulniais aš jaučiuosi kaip Guliveris Liliputijoje? Mažylės, patikėkit, šio pasaulio žirafos irgi kartais nervinasi.

20 proc. pagurklis, nes nėra baisesnio siaubo filmo už tą, kurį matai, kai neplanavusi atsidarai priekinę kamerą

55 proc. plaukai. Ne tie, kurie nuo kojų, „kaimynės iš apačios“ ar pažastų ir kitų galų landžioja, nes apie juos reikėtų atskiros temos. Ar ta tema išvystų dienos šviesą – neaišku: visgi keli keiksmažodžiai viename sakinyje dar nėra labai toleruojami portalų. Beje, visada sakiau, kad jei laimėčiau milijoną, tai stverčiau ne kelionę, ne mašiną, ne „Louboutin“ batelius, o lazerį. Lazerį, kuris sunaikintų viską, kas ne vietoje. Dekit lazerio šviesoje, plaukeliai, kurie mane visą gyvenimą nervinot.

Grįžtant prie galvos plaukų – moterys, jums būna taip, kad kartais mąstot, jog gal geriau riebaluotais ir su kepure, nei dar sykį leistis į darbą su džiovintuvu?

Aš labai nemėgstu sirgti ir izoliuoti savęs nuo ėjimo kažkur, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą: galiu neplauti galvos, o dar geriau – galiu išplauti, bet nedžiovint. Ir iš tiesų, atrodo, tiek pastangų, investicijų į tuos plaukus, bet vis tiek kažkas bus blogai.

Jie šiaušis, kai norėsis, kad būtų glotnūs. Jie prilips prie galvos, kai norėsis pūstų. Pamaitinsi juos kauke, o jie nuspręs neišsiplauti iki galo. Natūrali spalva nervina, todėl nusidažai kita. Nusidažai kita, nori natūralios atgal. Nusikerpi kirpčiukus, nusprendi atsiauginti. Psidarai karė, draugės sako, kad labiau tiko ilgi (draugės?!). Iš tamsios tampi blondine – netenki pusės plaukų. Nudažo ryškiom sruogelėm 2018-aisiais, supranti, kad grįžai į Panevėžį 2002-aisiais. Susiriši kuodą, nes atrodo seksualiai, bet tampi panaši į svogūną.

Ką daryti?! Oi, viliuosi, jūs nesitikėjot gauti saujos patarimų, kurie stebuklingai sumažins kančias. O jau tada kiekvieną dieną eitumėte gatve, linguojant klubais ir viliojant tobulai su vėju draugaujančiais plaukais – lyg ir reklamos... Ne. Mes visos – tam pačiam bėdų kubile, bet stengtis išlipti visada geriau, nei likti mirkt.

Veiksmų planas: pasigūglinau krūvas šukuosenų, pavarvinau seilę „Pinterest“ ir žiūrėdama į „Instagram“ gražuoles bei tuos tobulai gulančius plaukus, na, dar pažiūrėjau į Valentaitę... Perskaičiau porą, gerai, keliolika straipsnių apie plaukų energinę galią, pvz., jei Gwen Stefani išsiskirdavo, visada pasikeisdavo šukuoseną, žinojot?

Prisigaudžiau visokių minčių apie plaukus, kuriose net mados revoliucionierė (beveik visada būdavusi su ta pačia šukuosena) Coco Chanel pareiškė, kad moteris, kuri nusikerpa plaukus, tuoj pakeis savo gyvenimą. Kelionę užbaigiau, galima sakyti, namie – įlindus į „Pasiutusią lapę“ išsirinkau plaukų stilistę (ne kirpėją! Būtent plaukų stilistę) ir eisiu keisti to, kas dedasi ant mano galvos. Tikiuosi, kad tai padarys įtaką ir tam, kas vyksta joje.

Nueisiu. Nieko nesakysiu. Tegu daro.

Ir gal procentai sumažės? Gal ir jums, atėjus pavasariui, metas leistis į tokį nuotykį?

Praveriu „Yury“ salono duris ir pajaučiu vilties skonį. Salono aura motyvuoja: matau daug stilingų galvų, dvigubai daugiau rankų, kurios daro kažką gražaus dar ant kitų galvų. Fone skambanti fenų arija ir ant žemės besiplaikstantys visokio ilgio ir (sakyčiau – plauko, ironiška) spalvų plaukai tik dar labiau padrąsino įkvėpti, žengti žingsnį administratorės link ir pasakyti, kad esu užsirašiusi pokyčiams. Dabar.

Keturios valandos. Tiek laiko man tvarkė plaukus. Jei tai būtų buvęs pasimatymas – jį tikrai akcentuočiau kaip itin pavykusį. Maniškis, kad ir ne romantinis, buvo su laiminga pabaiga. Nors mano bandelės buvo taip nutirpusios (gal tiksliau rodės, kad jos susiliejo su kėde, ir jei užsimanysiu kažkur eiti – teks priprasti prie minties, jog nuo šiol vaikščiosiu su svetimkūniu), aš šypsojausi žiūrėdama į savo atvaizdą. Ar pasikeičiau taip, kad pažįstami dar kelias sekundes svarstytų, sveikintis ar ne? Ne. Mano plaukai įgavo spalvinį perėjimą, o galus nukirpo (moterys, žinom, kad kartais 5 cm yra daug). Ir, kaip sakė kirpėjas: „Voila, tu – prabangi ir patrumpinta ombre.“ Tiesa, dar švelniai griežtu tonu pridūrė:

• Pamaloninti plaukus drėkinančia kauke. TIK šaknis praleisti, antraip bye bye purumui.
• Prieš miegą pašukuoti: juk jie irgi turi jausmus ir mėgsta masažą!
• Ir... mylėti. Ne tik plaukus, bet ir save.

Ir iš tiesų jaučiausi prabangiai. Grįžau namo. Su šypsena veide seksualų (mano manymu) žvilgsnį nustačiusi į mylimąjį, nieko nesakydama, švystelėjau ranka plaukus vieną kartą. Tyla. Antrą. Trečią. Ir štai pasuku kaklą. Į vieną pusę. Į kitą. Palenkiu galvą, atlošiu taip, kaip būna klipuose skambant roko muzikai. Tyla.

Galiausiai nusprendžiau dar palikti šią nebylią intrigą ir pereiti per mūsų svetainę kraipydama klubais taip, kaip Cindy Crawford 1988-aisiais. Matau jo sutrikusį žvilgsnį ir ore tvyrantį „Agne, kas tau yra?!“.

„Plaukus dažiau. Ir nusikirpau. Normaliai taip“, – lyg aidu nuskamba mano žodžiai, kurių šie namai, rodės, seniai negirdėjo. Jis žvilgsniu per kelias sekundes praskenuoja mane, suveblena kažką panašaus į „atrodai taip pat, myliu“, nueina miegoti ir palieka mane vieną.

Kurį laiką nejudu, nes man neramu, kad žmogus, su kuriuo gyvenu, turi prastą regą, bet greitai šias mintis numarinu ir dar sykį nueinu prie veidrodžio. Nužiūrėdama save sąžiningai pripažįstu, kad gal nauja šukuosena ir nėra taip greit pastebima, bet aš iš tiesų jaučiuosi kitokia. Lengvesnė. Visgi kartais tos ilgos laukimo valandos, praleistos kėdėje, įneša naujų vėjų ne tik ant galvos, bet ir paskatina pokyčius joje.

Aš patenkinta. Kol kas.