Tarp parodos eksponatų – lietuvių dizainerio Juozo Statkevičiaus, JAV prezidento žmonos Jacquelineʼos Kennedy asmeninio dizainerio Olegʼo Cassini, praėjusiame amžiuje garsios prancūzų dizainerės Maggyʼės Rouff, aukštosios mados (pranc. haute couture) krikštatėviu tituluojamo anglų dizainerio Charlesʼio Frederickʼo Worthʼo ir kitų žinomų kūrėjų ir mados namų darbai.
Vestuvinė mada įsigali nuo XV a. Tuo metu bet kuri puošni suknelė galėjo tapti vestuvine. Kilmingos moterys, turinčios galimybių ir pinigų, mieliau rinkosi tokią vestuvinę suknelę, kurią būtų galima dėvėti ne vieną, o keletą kartų.
Viduramžiais Europoje vestuvinės suknelės buvo žalios spalvos, baroko epochoje – aukso, geltonos ir koralų spalvos, rokoko – rausvos, sidabrinės ar kreminės spalvos. Balta vestuvinės suknelės spalva įsivyravo ne taip seniai, vos prieš 200 metų. XIX a. pradžioje kilęs susidomėjimas antika privertė moteris pasirinkti baltą suknelės spalvą – taip buvo mėgdžiojamos marmurinės antikos skulptūros.
Vestuvinės suknelės siluetas kito, atsižvelgiant į mados pokyčius. XIX a. pradžioje jaunosios suknelė buvo su korsetu ir krinolinais, vėliau į madą atėjo turniūrai, gigot (žigo) fasono rankovės, moderno epochoje – nėriniuotos suknelės su šleifu. XX a. pradžioje korseto pokyčiai privertė modeliuotojus keisti proporcijas – čarlstono epochos suknelės tapo labai trumpos, o krizės laikotarpiu (1930 m.) vėl pailgėjo.
Pasauliniai karai įnešė pokyčių į vestuvinę madą. Tuo metu buvo tuokiamasi paskubomis, nespėjant ar neturint lėšų prabangiai vestuvinei suknelei užsisakyti. Damos tuokdavosi vilkėdamos kostiumėlius, o vyrai frakus pakeitė kasdieniais kostiumais. 1960 m. mada atsigavo, tuo metu populiari buvo balta mini suknelė, pasiūta iš krimplino su trumpu tiulio veliumu.
Parodos lankymo kaina – 4 Eur, su nuolaida – 2 Eur. Vilos darbo laikas: II 10–18 val., III 10–19 val., IV–V 10–18 val., VI–VII 11–17 val.
