– Iš kur tas begalinis noras kurti drabužius?

– Mano mama – siuvėja. Būdama maža dažnai matydavau mūsų namuose vykusius primatavimus. Į namus užsukdavo, iš pažiūros, paprastos moterys, tačiau apsivilkusios mamos siūtas sukneles jos stebuklingai pasikeisdavo. Atrodė nežemiškos, tarsi iš kito pasaulio.

Tais laikais nebuvome pratę matyti proginių, vakarinių drabužių. O čia, tavo namuose, prie tavo veidrodžio, moterys tarsi pražysta. Žvelgiau į jas, tarsi į deives, negalėdama atitraukti akių. Tuomet ir supratau, kad save išreikšiu siūdama drabužius.

Likimas viską sudėliojo taip, kad man mokantis mokykloje, Vilniaus dailės akademijoje (VDA) buvo pristatyta kostiumo dizaino specialybė. Baigusi vidurinę į išsvajotas studijas neįstojau – metus teko padirbti padavėja. Laimė, antrasis bandymas buvo sėkmingas. Tuomet nebeliko nė vieno klausimo, nė menkiausios abejonės, kuo tapsiu.

– Stačia galva pasinėrėte į mados pasaulį?

– Pirmąją studiją atidariau vos baigusi VDA studijas. Į išnuomotas garažo patalpas Vilniaus senamiestyje sunešėme visą seną įrangą, kurią turėjo mama. Stalus ir kėdes gavome iš greta įsikurusio ofiso, kuriame keitė baldus – tad, sakykime, praktiškai iš šiukšlyno. Savo rankomis pertraukėme baldus ir juos atnaujinome.

Paskutiniu štrichu tapo ant vitrininių langų užklijuotas lapas, nurodantis, kad patalpose siuvame drabužius. Feisbuko tada nebuvo, o internetinis puslapis buvo didelė prabanga, tad beliko laukti pro šalį einančių klientų.

Mano kurtos suknelės buvo nepanašios viena į kitą, jos net neatitiko to meto vestuvinių suknelių standartų. Kūriau jas pagal nuotakų įgeidžius, tai buvo išskirtiniai modeliai, todėl netrukau sulaukti vis daugiau klientų.

Dizainerės Viktorijos Jakučinskaitės studija

– Kaip gimė „Tiulio fėja“?

– Iš pradžių dirbau kaip Viktorija Jakučinskaitė, „Tiulio fėją“ įkūriau gerokai vėliau. Galiu tvirtai pasakyti, kad iš pradžių negalėjau išgyventi iš to, ką kūriau. Gerus 5-6 metus turėjau tik investuoti, kad ateityje galėčiau skinti savo darbo vaisius.

Papildomai uždarbiaudavau Gedimino Jauniaus renginių organizavimo įmonėje, buvau atsakinga už kvietimų, salės puošybos, vedėjų stilių. Buvau atpažįstama pagal savo braižą, nes kūriau iš organzos, tiulio, minkštų medžiagų.

Kartą Gediminas tarė: „Žinai, turi pravardę! Yra toks žmogus, kuris viską daro iš medžio, mes jį vadiname Papa Karlo, o tu esi tiulio fėja!“.

Man ši pravardė labai patiko, tad atidariusi antrąją studiją Užupyje supratau, kad geresnio pavadinimo neįmanoma sugalvoti.

– Kai pradėjote savo verslą, kas buvo veržliausi to meto Lietuvos kūrėjai?

– Tai buvo pirmasis dizainerių kursas: Juozas Statkevičius, Ramunė Piekautaitė, Daiva Urbonavičiūtė. Truputėlį vėliu atsirado Ieva Šemakovaitė ir Jolanta Rimkutė, Aleksandras Pogrebnojus. Jie buvo visiški menininkai, galėję sau leisti prabangą neateiti į darbą, nes, pavyzdžiui, pramiegodavo. Klientai jų laukdavo valandų valandas.

Tačiau laikai keičiasi ir štai dabar mes darbo bitės. Mano darbotvarkėje viskas sustyguota minutėmis. Negaliu sau leisti nė sekundės atokvėpio – nei atsigerti kavos, nei papramogauti, nei pasivaikščioti.

– Keista. Atrodytų, kūrėjų gyvenimasnedrumsčiamas, melancholiškas, galbūt net perdėm lėtas.

– Patikėkite, tai juodas darbas. Jaučiuosi tarsi tarnaudama kariuomenėje. Jei pagulėsiu lovoje vos 10 minučių ilgiau, visa mano diena sugrius, nuolat teks skubėti, bėgti lyg išdegus akis.

Nežinau, kaip dirba kiti dizaineriai, bet aš atsakinga už daug žmonių – turiu daug klientų ir daug darbuotojų. Privalau prižiūrėti bendrą tvarką.

– Kas sudėtingiausia jūsų darbe?

– Viena iš psichologiškai sekinančių problemų yra manipuliacijos tarp siuvėjų ir klientų. Būna, klientas reikalauja pakeitimų, o siuvėja, kaip savo amato specialistė, jų daryti nenori.

Be to, darbas sezoniškas – juk šventės būna vasarą. O kaip išlaikysi kolektyvą ir patalpas, jei ištisus 9 mėnesius šventės nevyksta? Ruduo ir žiema kainuoja daug nervų. Būtų idealu, jei nuotakos ir svečiai siūtis sukneles pradėtų nuo rudens, tuomet darbo krūvis pasiskirstytų tolygiai. Bet tai tik svajonė.

Viktorija Jakučinskaitė

O kur dar tai, kad Lietuvoje sudurti galą su galu nelengva – kūrėjai moka didelius mokesčius valstybei. Vos sukrapštome jiems pinigų. Užsienyje yra lengvatų, o Lietuvoje tik atsidarai savo įmonė ir jau esi skolingas. (Juokiasi.)

Kartais galvoju, kad dirbu tik tam, kad sumokėčiau mokesčius ir algas. Kūrybos šitame darbe lieka tik 10 proc., visa kita – bandymas išgyventi.

– Mano didžiai nuostabai! O, atrodytų, vartotės kaip inkstas taukuose.

– Neturiu asmeninio gyvenimo, visas mano gyvenimas – tik darbas ir tas mažytis tarpas vakare, kai galiu skirti dėmesį vaikams.

Manęs dažnai paklausia, koks mano hobis. Ką galiu atsakyti? Turėčiau hobį, jei tam būtų laiko! Pavyzdžiui, mėgstu tapyti, tačiau per metus nutapau tik kelis paveikslus.

Net nepamenu, kad eičiau apsipirkinėti kaip paprasta, normali moteris. Tarkime, rankinuko paieškos trunka penkioliką minučių – pirmoje pasitaikiusioje parduotuvėje čiumpu patogiausią ir tiek.

Pasikartosiu, jaučiuosi kaip kariuomenėje. Maža to, kad turiu geležinę tvarką, režimą, visada esu skolinga darbuotojams, valstybei. Psichologiškai tai labai vargina. Norėčiau, kad dirbti būtų lengviau. Bet kartais pagalvoju: Viktorija, na, nevaryk Dievo į medį, juk išgyveni, juk esi matoma, žinoma Lietuvoje. Bėda ta, kad žmogui visad norisi daugiau.

– Pasukote sunkiu keliu – pasirinkote ne individualų darbą su komercinėmis kolekcijomis, bet darbą su klientu.

– Patikėkite, norėčiau dirbti paprasčiau – pasiūti tai, kas man gražu ir laukti, kol kažkas tą kūrinį ateis nupirkti. Bet mūsų įmonė tam jau per didelė. (Juokiasi.)

– Ar jūsų studijoje viskas vyksta nuo pirmųjų apdaro štrichų iki pasiūvimo?

– Taip, tik su vyru audinių keliaujame parsivežti į užsienio šalis. Kiekvieną modelį, kurį matote mūsų salone, galime atkartoti. Dažniausiai gaminame pavyzdžius. Nesiuvame 50 suknelių ir nelaukiame, kol kažkas ateis jų įsigyti.

Mums nepasiteisino standartinių S, M, L dydžių siuvimas. Mūsų klientai nori individualumo – pagal juos parinktų ilgių, spalvų, detalių.

Dizainerės Viktorijos Jakučinskaitės studija

– Ar jūsų nuomonė kada yra nesutapusi su kliento norais?

– Visa laimė, visada įsigilinu, ko klientė nori ir kokia jos vizija, o išsiskyrus nuomonėms gebu tinkamai išsakyti savo, kaip kūrėjos, argumentus. Šis darbas – tai kompromisų ieškojimas.

– Ar yra buvę atvejų, kai klientė išsirinko suknelę, padarėte pusę darbo, o tuomet ji nusprendė, kad nori kito apdaro?

– Taip, tokių atvejų reta, bet yra buvę. Tačiau mano tikslas vienas – kad žmogus su suknele jaustųsi gražus ir pasitikintis savimi. Noriu, kad suknelė suteiktų jėgos. Jei vilkint suknelę žmogui kažkas nepatinka – reiškiasi, netinkamai atlikau savo darbą.

Būna, ateina klientė, bet nė nejaučia ir nemato, ką išties darau – o aš jai už nugaros stovėdama siuvėjai diriguoju, ką pakelti, ką pakeisti. Siuvėja niekada to nedarytų. Siuvėjos linkusios atiduoti taip, kaip yra, pasiūti kuo lengviau. Būna, būsimos nuotakos pasirenka siūtis sukneles pas siuvėjas, o vėliau ateina pas mus ir verkia, kad gavo ne tą, ko norėjo.

– Sakote, kliautis vien siuvėja ne visada gera mintis?

– Siuvėją samdyti tokiam sudėtingam darbui kaip vestuvinė suknelė, tai lyg atsisakyti architekto statant namą ir įduoti viską į statybininkų rankas. Jie pastatys taip, kaip jiems patogu. Plyta ten, plyta šen – dzin. Būtinai turi būti planas ir darbų prižiūrėtojas. Drabužių salone tą planą padaro dizaineris ir tai juodžiausias mūsų darbas. Juk esame kaip tarpininkas tarp siuvėjos ir kliento. Gaunu pylos ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Esu kalčiausias asmuo.

Beje, siuvėjai dažnai nenori dirbti dizaineriams vien dėl to, kad tenka taisyti savo darbus. O siuvėjai taisymas – lyg pažeminimas. Ir mano darbuotojos, atėjusios dirbti ir pamačiusios, kiek ir kokių pataisymų reikalauju, išpūtė akis. (Juokiasi.)

– Ar yra kažkas, ko griežtai nesiuvate?

– Kelnių! Kelnės per daug paprastas drabužis, kurį gali daug kur įsigyti. Siuvu tai, ko nerasite niekur kitur. Į mano saloną kreipiasi žmonės, kurie jau būna išieškoję visą miestą, apvaikščioję visas parduotuves. Pavyzdžiui, ateina išleistuvėms besiruošiančios merginos arba mamos, kurios nori tinkamai pasipuošti svarbioms šventėms. Pastarosioms, beje, išties sudėtinga – niekas negamina mamoms skirtų suknelių, o jei ir gamina, suknelės atrodo senamadiškai.

Dizainerės Viktorijos Jakučinskaitės studija

O kur dar nuotakų suknelės! Juk reta nuotaka norėtų vilkėti nuomojamą suknelę. Su ta pačia gali būti ištekėjusios dar penkios, o santuoka juk sakralinis momentas. Negi prie altoriaus žengsi su suknele „iš rankų į rankas“. Vestuvinė suknia turi būti tobulai sukurta tam žmogui ir tik tam kartui!

O jei ir pasirenka nuomotis, retas atvejis, kad suknelė tobulai tiktų būsimai nuotakai – dažniausiai ją reikia taisyti. Laikausi nuomonės, kad kiekvienas suknelės taisymas yra tam tikra prievarta. Nenuomoju suknelių, nes nenoriu kiekvieną sykį kirpti, užsiūti – tai nepagarba suknelei, nepagarba santuokai.

– Pagal užsakymą kurtos suknelės yra viena tema, bet kuriate ir kolekcijoms skirtus apdarus. Ar surengti pristatymą Lietuvoje yra didelė prabanga?

– Taip, tai didelė prabanga ir stresas, nes pristatymui reikia sukaupti ir atsidėti pinigų. Po euro įvedimo kolekcijų pristatymas tapo tokia prabanga, kad po šou tenka ilgą laiką mokėti skolas. Nėra taip, kad pristatai kolekciją ir po to viską išparduodi. Lieka daugybė suknelių, kurios buvo kurtos tik kolekcijos pristatymui.

– O kaip gi mokami madų šou? Sakyčiau, anokia naujiena Lietuvoje.

– Anksčiau tai būtų buvusi didžiausia nesąmonė – juk rodai žmonėms savo kūrinius. O jie, matai, tau dar už tai turi mokėti!

Anuomet užtekdavo tik pasikviesti būsimus klientus. O dabar dizaineriai priversti pardavinėti bilietus, kad padengtų bent apšvietėjų ar garsistų algas... O kur dar grimas, sušukavimas, modeliai ir kiti organizaciniai reikalai!

Statkevičius bilietus parduoda, bet jis daro pramoginį renginį, tikrą šou. Dažniausiai dizaineriai nėra orientuoti į šou, jie tenori parodyti kolekciją.

– Šiuo metu kur tik pažvelgsi, atsiranda naujų kūrėjų. Ar Lietuvos mados rinkoje juntama didelė konkurencija?

– Konkurencija didelė, tačiau su tavimi konkuruoja viskuo, tik ne kokybe. Vis dėlto, patirtis ir profesionalumas daro savo.

Anksčiau vienintelis konkurentas man buvo vestuviniai salonai, bet jie pralošdavo, nes siūlydavo senamadiškas, klasikines sukneles. Norintiems kažko gaivaus būtinai reikėjo eiti siūtis suknelę pas dizainerį.

Viktorija Jakučinskaitė

– Ar sunku išsilaikyti mados industrijoje?

– Jei nesi šios srities profesionalas, jei tai nėra tavo kelias – mados pasaulyje neišliksi. Daug žinomų žmonių bandė save mados kūrėjų amplua ir ilgainiui pasitraukė.

Reikia gerai pagalvoti ir atsakyti sau į kelis klausimus: ar tai išties tavo svajonių darbas ir ar susitaikysi su mintimi, kad 5-6 metus negalėsi iš jo išgyventi? Ar gyvensi iš kitų dalykų, o į šį verslą investuosi? Ar verta nematyti, kaip auga tavo vaikai?

Tai sunkus darbas, jei dirbi jį rimtai ir atiduodi visą 100 proc.

– Kaip jaunam kūrėjui pelnyti žinomumą? Juodu darbu? O gal suktis lengvesniu keliu per pažintis? Juk šiais laikais bepigu turėti garsių draugų, kurie suteikia terpę reklamai socialiniuose tinkluose.

– Jei esi tikrai originalus ir kažko vertas, žmonės vienaip ar kitaip pradės apie tave kalbėti. Tik iš pažiūros atrodo, kad lengviausias kelias – turėti draugų, kurie yra žinomi ir gali tave išreklamuoti. Bet patikėkite, šioje srityje draugysčių nėra, čia pagalbos nesulauksi.

– O būtų taip paprasta...

– Gyvenime nėra nieko paprasto. Paprasta nebent, kai draugauji su žinomu vyru ar į vakarėlį ateini pusnuogė. (Šypsosi.)

Nuotraukos iš dizainerės V. Jakučinskaitės studijos Žvėryne: