Ryškiausiu vakaro akcentu tapo iš Rytų kultūros pasiskolintas tradicinis musulmonių galvos apdangalas – turbanas.

Viena – išvysti šį bohemišką aksesuarą ant vietinių Rytų šalių gyventojų galvų, aukštosios mados podiumų ar žurnalų leidinių viršeliuose, tačiau visai kas kita – išdrįsti jį ryšėti pramogų pasaulio vakarėlyje sostinės bare.

Vis dėlto, Marakešo dvasia persmelktas vakarėlis tapo puikia proga išbandyti lietuviams dar neįprastą aksesuarą. Ryškiaspalviais turbanais penktadienio vakarą puošėsi dažna renginio viešnia, kai kurios jų galvos apdangalą dabino ir įmantriomis detalėmis.

Kuklesnės viešnios vietoje turbano rinkosi paprastesnius variantus – stilingas galvos juostas ar šalius.

Įdomu tai, kad dvidešimtojo amžiaus mados istorijoje turbanas ne kartą išgyveno aukso amžių.

Savo kostiumų eskizuose baletui „Šechrezada“ (1910 m.) dailininkas Levas Bakstas atvaizdavo turbaną. Kiek vėliau paryžietis dizaineris Paulas Poiret sukūrė ir žymųjį „maharadžos turbaną“.

Penktajame dešimtmetyje turbanai buvo neįtikėtinai prabangūs, rišami iš brangiausių audinių, priekyje paliekant subtilų kaspiną.

Tiesa, turbanas pasitarnavo ne tik kaip įvaizdžio detalė, bet ir praktiniais tikslais – po juo buvo slepiami nešvarūs ar netvarkingai sušukuoti plaukai, trukdę dirbti prie staklių.

Į madą turbanas grįžo ir septyniasdešimtaisiais – moterys turbanus derino prie tuomet itin populiarių trikotažinių kombinezonų.

Turbanai ir demokratiškesnės jų versijos ant aukštosios mados podiumo: