– Esate labai jauna profesionalė. Kiek metų jau dirbate?
– Nesijaučiu tokia jauna (juokiasi, – Red.). Dabar man 27-eri, o dirbu jau devintus metus. Pradėjau dirbti iškart išvažiavusi studijuoti į Londoną, po mokyklos. Tik iš pradžių dar negalvojau apie tai, kaip apie karjerą.
Kad važiuosiu į Londoną žinojau, kai dar buvau gal 13-14 metų. Su tėvais nuvykome į Angliją atostogų ir aš jau tada pranešiau šeimai: „Viskas, aš čia gyvensiu.“ Daugiau negalvojau apie jokią kitą šalį ir baigdama mokyklą nė nestojau į universitetus Lietuvoje. Stojau tiesiai į Londoną.
– Pirminis gyvenimo planas buvo tolokai nuo stiliaus – turėjot tapti medike, tiesa?
– Per gyvenimą domėjausi daugeliu skirtingų dalykų, nes nelabai žinojau, į ką orientuotis – viskas sekėsi pakankamai lengvai. Visada atrodė, kad medicina – labai saugus variantas. Niekada nebijojau kraujo ar kitų dalykų, kurie vaikams atrodydavo šlykštūs, baisūs. Taigi, pradėjau nuo labiau bendrinės srities – biomedicinos. Baigusi tuos trejus metus studijų būčiau buvusi mokslininkė arba studijavusi toliau – turėjau planų tapti plastikos chirurge.
Tačiau studijuodama antrus metus suvokiau, kad tai ne man. Buvau 20-ies metų, kai supratau, kad tikrai nebenoriu to daryti. Buvo labai emociškai sunkus laikas. Į universitetą važiuodavau verkdama. Negaliu sakyti, kad man buvo depresija, bet manau, ėjau link to. Vienu metu supratau, kad arba susikrausiu daiktus ir išskrisiu, arba kažką pakeisiu.
Ryžausi mesti studijas. Dar studijuodama pradėjau dirbti drabužių parduotuvėje. Iš pradžių dirbau „Zara“ parduotuvėje, bet toji parduotuvė buvo prabangiame rajone ir klientai buvo visai kitokie nei kitose „Zarose“. Ten apsipirkinėdavo net Kate Middleton.
Ateidavo moterys, nuo galvos iki kojų apsirengusios dizainerių drabužiais, pasipuošusios vienetiniais batais, rankinėmis, ir tu tiesiog turėdavai su jomis praleisti laiką: vaikščioti kartu, padėti rinktis, pastilizuoti. Tada supratau, kad man tai sekasi ir patinka. Visada maniau „aš čia padirbsiu truputį, užsidirbsiu“. O išėjo kitaip.
Jau „Zaroje“ mane pastebėjo vadovai ir siūlė daugiau valandų darbo, kitas pareigas... Atsisakiau, manydama, kad tai – laikinas darbas. Bet viskas apsivertė ir išėjusi iš universiteto neužilgo sužinojau apie kitą darbo vietą.
– Kaip atsidūrėte prabangos prekių pasaulyje?
– Pažįstama atsiuntė darbo skelbimą – tai ir buvo toji „kita vieta“. Buvo ieškoma žmogaus stilisto pareigoms parduotuvėje. Maniau, manęs nepriims, neturiu stilistės patirties... Nuėjau nieko nesitikėdama. Tai buvo „Harvey Nichols“ prabangos prekių parduotuvė.
Į interviu nuėjau su „Zara“ uniforma. Nežinau, kaip mane ten priėmė – tą dieną tikrai neatrodžiau kaip stilistė (juokiasi, – Red.).
Tokio lygio parduotuvėse pokalbis vyksta keliais etapais. Turi turėti patirties, išmanyti apie prekinius ženklus, klientų aptarnavimas turi būti aukščiausio lygio. Buvo daugybė klausimų – tiek apie mane, tiek apskritai apie mados istoriją. Gavome užduotis, reikėjo sukurti tam tikrą stilių pagal užduotas sąlygas, pvz.: „45 metų moteris skrenda atostogų. Jai patinka tas ir tas, nepatinka tas ir šitas – ką jai pasiūlysi?“
Galbūt jiems labai greitai reikėjo žmogaus, nes visus etapus perėjau per vieną dieną. Kai dienos pabaigoje man pasiūlė darbą, negalėjau patikėti – kaip?! Pereiti iš greitosios mados į prabangą yra didelis žingsnis.
– Kokie toliau buvo jūsų karjeros žingsniai? Kilimas aukštyn buvo greitas.
– Pirmiausia pradėjau dirbti kaip stiliste vyrų skyriuje. Aptarnavau žmones, kurie ateidavo, stengiausi susirinkti savo klientų ratą. Kas mėnesį turėjome didelius iškeltus tikslus, kiek turime suprekiauti. Pirmą pusmetį dirbau labai intensyviai, sekėsi neblogai, rinkau klientus. Tada man pasiūlė dirbti su „Kenzo“ prekės ženklu.
Tai reiškė, kad vis dar dirbau stiliste su visais, bet buvau kaip „Kenzo“ atstovė mūsų parduotuvėje, geriausiai išmaniau jų produktus ir taip toliau, turėjau skraidyti į drabužių užsakymus/pirkimus Paryžiuje, ruošiau ataskaitas...
Mano vadovai, pastebėję, kad sekasi ir šitai, pasiūlė daryti kolegoms mokymus: apie prekės ženklą, kolekcijas ir taip toliau. Tada man pasiūlė tapti atsakinga už visus naujai ateinančius žmones: apmokyti juos ir padėti išdirbti bandomąjį net šešių mėnesių laikotarpį.
Turėjome tokias dideles knygas su visa informacija: kaip susirinkti klientus, kokius stiliaus derinius parinkti klientams, viskas apie prekinius ženklus ir daug kitko. Mokiau iš jų naujokus, organizuodavau susitikimus, užduotis. Buvau atsakinga už 6 žmones ir visi jie praėjo bandomąjį laikotarpį. Tada man pasiūlė pereiti į vadovus – tapti viena iš moterų skyriaus vadovų.
– Tuo metu jau matėt, kad tai – karjera?
– Dar ne! Mano pirmas atsakymas buvo: „Man reikia pagalvoti.“ Paskambinau mamai, sakiau, kad nežinau, ką daryti. Mama sakė: „Eik, Greta, kol nuspręsi, ką nori iš tikrųjų daryti, čia gera galimybė, smagu, kad tave pastebi.“ Ir sutikau.
Išėjau iš vyrų skyriaus ir tapau viena moterų skyriaus vadovių. Net nepasakysiu, su kiek prekės ženklų dirbau – gal apie 40. Prekių kainos buvo labai didelės, ženklai žinomi visame pasaulyje.
– Kokį brangiausią daiktą esate pardavusi arba koks apsipirkimas labiausiai įsiminė?
– Labiausiai įsiminė vienas pirmųjų didelių pardavimų. Tada dar dirbau vyrų skyriuje. Prie manęs priėjo moteris ir paklausė, kur tualetas. Pasisiūliau ją nuvesti. Einant pradėjome kalbėtis ir priėjus prie tualeto moteris paprašė jos palaukti.
Grįžusi ji paprašė kartu apsipirkti. Nemeluoju, ji tiesiog ėjo ir rodė: šito noriu, šito noriu, to noriu, šito noriu... Pirko viską dovanų, vežtis atgal į Saudo Arabiją. Gyvenime iš išvaizdos nepasakytum, kad tai – žmogus, kuris galėtų sau tiek daug leisti. Išvaizda apgaulinga, dažniausiai taip ir būna, kad žmonės, kurie gali sau viską leisti, atrodo paprastai. Niekada nežinosi iš anksto.
Kalbam ir apie dešimtis tūkstančių, ir daugiau už vieną čekį. Dešimt tūkstančių būdavo kasdienybė. O didžiausias mano pardavimas – būtent tas pirmasis, kur pirko moteris – daugiau kaip pusė milijono svarų. Tiek ji išleido.
– Teko dirbti ir su žinomais žmonėmis?
– Dar būdama vyrų skyriuje pradėjau dirbti su įžymybėmis. Daug stengiausi, dirbau ir aptarnavimo kokybė, tikiu, buvo gera. Būdavo įvairiai: kartais jie ateidavo apsipirkti dienos metu ir įsimaišydavo tarp kitų žmonių, o kartais paprašydavo dėl jų anksčiau atidaryti parduotuvę ir apsipirkdavo vieni.
Vienas pirmųjų mano klientų – Danielis Craigas, jis atėjo apsipirkti tiesiog dienos metu. Atėjo vienas, be apsauginių, paprastai. Atsimenu, kad buvo labai tamsiai apsirengęs ir žemai ant akių užsimaukšlinęs beretę. O kartais parduotuvė įžymiems žmonėms jų prašymu būna uždaroma arba jų atvykimas ir apsipirkimas vyksta labai privačiai, naudojant atskirus įėjimus ir atskirą erdvę personaliam apsipirkimui, specialius kone buto dydžio matavimosi kambarius.
Dainininkai, aktoriai, modeliai ir sportininkai – teko dirbti ne su vienu žinomu žmogumi. Įsimintiniausių akimirkų irgi buvo – pavyzdžiui, pamatyti Kardashianų šeimą. Taip pat vyko specialus renginys su Rihanna – ne tik apsipirkinėjome, bet po to vyko ir vakarėlis. Ji mus aplankė, nes pirmieji paleidome į pardavimą jos kosmetikos liniją.
Dainininkė Adele buvo nuolatinė mūsų klientė, taip pat Ellie Goulding. Ji, beje, irgi apsipirkinėdavo be jokių apsauginių ir ją sunku atpažinti dienos metu. Atrodo visiškai kitaip nei scenoje. Anglijos karališkoji šeima taip pat yra apsipirkusi. Kai kurių įžymybių net nežinojau ir neatpažindavau, nes nebuvau vietinė – o britai jas žinojo.
Atpažinęs darbuotojas negali parodyti jokio dėmesio, griežtai draudžiama prašyti autografo ar fotografuotis kartu, ar prašyti kontaktų. Už tai gali iš karto būti atleistas iš darbo.
– Kaip iš tokio pasakiško darbo visgi nusprendėte grįžti į Lietuvą?
– Jau kurį laiką buvau pradėjusi vis dažniau skraidyti į Lietuvą, ilgėjausi šalies, įsimylėjau ir Vilnių. Pagalvodavau apie grįžimą, bet stabdžiau save, nes puikiai sekėsi darbas. Tapau jauniausia vadove parduotuvės istorijoje. Po pusės metų tose minėtose moterų skyriaus vadovės pareigose buvau dar kartą paaukštinta. Gavau dirbti su labai didele komanda (beveik 100 žmonių) ir daugiau kaip 100 prekinių ženklų.
Man patiko, jau jaučiau, kad tai – karjera. Po kurio laiko man buvo žadėtas dar vienas paaukštinimas, kurio jau labai norėjau ir siekiau. Man patiko vadovo darbas, patiko mokyti kitus žmones. Dirbau, siekdama naujų pareigų, o tada, nors buvo pažadėta, visgi negavau – dėl pandemijos ir karantino. Visi etatai buvo užšaldyti.
Kai tai sužinojau, buvau grįžusi į gimtąją Palangą atostogų. Išvažiavau su vadovų pažadais, kad grįžusi rašysiuosi sutartį. O ten būdama sulaukiau skambučio: atleisk, Greta, turėsim palaukti. Tuo metu buvau su mama. Po pokalbio atsisukau į ją ir pasakiau: „Viskas, mama, aš grįžtu.“
– Kaip po tiek metų grįžusi į Lietuvą pradėjote stilistės darbą čia?
– Grįžau absoliučiai be jokio plano. Klientų čia neturėjau, niekas Lietuvoje manęs nežinojo. Ką aš padariau? Pradėjau ieškoti darbo pagal skelbimus. Gavau vieną darbo pasiūlymą, bet būtent tuo metu per pažįstamą man pasiūlė padirbti stiliste – padaryti vienai merginai spintos reviziją, konsultaciją ir taip toliau. Sutikau.
Nuvažiavau pas tą klientę, viską įgyvendinome ir viskas buvo taip smagu! Ji parekomendavo mane šeimai, draugams, po truputį man pradėjo rašyti ir kiti žmonės. Ir pagalvojau: kodėl negaliu to daryti kaip savo karjeros? Atsisakiau stabilaus darbo pasiūlymo ir pradėjau dirbti sau.
Dabar mano darbas labai dinamiškas. Dirbu su privačiais klientais, taip pat stilizuoju fotosesijas, esu daug dirbusi su „L'officiel“ žurnalu, komercinėmis fotosesijomis. Dar yra darbas su dainininkais – klientai yra, pvz., Jessica Shy, Monique ir Justinas Jarutis, taip pat daugeliu nuomonės formuotojais, taip pat su dideliais komerciniais projektais.
Naujausias darbas – koloboracija su „Mudvi“. Drauge su šiuo prekės ženklu sukūrėme kostiumus. Vis pasvajodavau turėti kažką savo, kurti... Su „Mudvi“ susipažinome per fotosesijas – jie buvo pakvietę mane stilizuoti savo laisvalaikio kostiumėlių fotosesijas. Susidraugavome, išsikalbėjome. Papasakojau, kad esu švarkų ir kostiumų žmogus.
Didžiausią dalį mano spintos užima švarkai. Turiu jų absoliučiai visokių spalvų ir kirpimų. Iš viso maždaug 18 – ir tai prieš tai buvo daugiau, bet padovanojau draugėms. Po mėnesio ar poros nuo fotosesijų „Mudvi“ kūrėjos paskambino man su pasiūlymu bendram darbui. Aišku, sutikau.
Man buvo labai svarbu keli dalykai. Norėjau, kad viskas vyktų kuo tvariau, kostiumai nebūtų masiškai gaminami. Man su greitąja mada nepakeliui, nors ir neįmanoma 100 procentų apriboti pirkimo jose. Bet riboju labai – jau geriau renkuosi lietuviškus prekės ženklus, mažesnius dizainerius ar vintažą.
Su „Mudvi“ susitarėme pardavinėti išankstiniais užsakymais – ne pagaminti ir tada parduoti, o sulaukti užsakymų ir tada užsakyti konkretų kiekį pasiūti. Kūrybinis procesas man labai patiko. Didžiuojuosi bendru gaminiu.
– Kartais pasigirsta nuostata, kad iš stiliaus, grožio, mados tu negyvensi. Pajamos nepastovios, jokių garantijų... Kaip yra iš tiesų?
– Pradėdama žiauriai bijojau. Nemeluosiu, iš pat pradžių buvo sunku. Vietą po saulę reikėjo užsitarnauti. Bet sunkiu darbu viskas įmanoma. Dabar tikrai nedarau nieko kito, tai – pagrindinis mano darbas, bet puikiai išgyvenu iš to. Kiekvieną mėnesį pajamos skirtingos – vieną mėnesį projektai didesni, kitą mažesni. Viskas įmanoma, tik reikia daug dirbti.
