Pasakojimas iš „Whowhatwear“ portalo, autorė Marissa Cox.
Nuo to laiko, kai čia atsidūriau, daug kas pasikeitė, įskaitant mano asmeninį stilių, o tai veikiausiai nieko nuostabaus. Pastarąją savo trečios dešimties metų dalį praleidau gyvendama Dalstone, Rytų Londone, kur vyraujantis aprangos kodas buvo „tinka viskas ir visaip“. Mano spinta buvo tikras šio gana spalvingo, ekstravertiško ir eksperimentuojančio požiūrio atspindys.
Pirmoji gatvė, kurioje gyvenau, vadinosi Rue Rodier, todėl pagal ją pavadinau ir savo tinklaraštį, kurį pradėjau rašyti prasidėjus šiems svarbiems pokyčiams – jame aprašiau savo keliones ir nuotykius, taip pat savo fotografijos darbus ir įkvepiančias pakeliui sutiktų moterų istorijas.
Būdama 29 metų, atsidūriau Prancūzijos sostinėje ir supratau, jog kadaise mano mylėti ir dažnai dėvėti blukinti vintažiniai 90-ųjų džinsai aukštu liemeniu, mūvimi prie spalvingo vintažinio megztinio ir „Reebok“ sportinių batelių aukštu auliuku (taip apsirengusi atrodžiau kaip iš savo vaikystės, kai būdama aštuonerių keliavau į Disneilendą, tik be rankinės ant juosmens) elegantiškiausiame Europos mieste netiks.
Laimei, per tuos metus, kuriuos praleidau Paryžiuje, iš daugybės bandymų ir klaidų supratau, kaip be didesnių pastangų apsirengti prancūziškai, ir nuo to laiko mano stilius tapo labiau nepavaldus laikui ir būdingesnis suaugusiesiems. Sportinius batelius pakeičiau laiveliais ir pagaliau atradau džinsus, kurie išryškina mano figūros privalumus. Štai penkios svarbiausios pamokos, kurias išmokau gyvendama Prancūzijoje...
1 pamoka: jei renkatės aukštakulnius, rinkitės kuo žemesnę pakulnę.
Kaip vėliau sužinojau, mitinis prancūzės, kaukšinčios aukštakulniais į Paryžiaus šaligatvius, įvaizdis tebuvo mitas. Iš tikrųjų prancūzės merginos renkasi praktiškesnę avalynę, pavyzdžiui, balerinas, batelius stambia pakulne ir espadriles.
Paryžietėms turiu dėkoti už tai, kad neatsimenu, kada paskutinį kartą neužtikrintai žingsniavau gatve, bandydama paeiti su beprotiško aukščio smailiakulniais.
2 pamoka: džiaukitės tuo, ką turite.
Kadangi niekada nebuvau apdovanota krūtinės srityje, įpratau nešioti liemenėles su pagalvėlėmis. Persikrausčiusi į Prancūziją, pradėjau mažiau jaudintis dėl neįspūdingos iškirptės ir vis dažniau pradėjau rinktis natūralumą.
Tai, ką turiu, pabrėždavau nėriniuotu, dailiu apatiniu trikotažu, o kad pridėčiau papildomo žavesio (taip elgtis čia yra įprasta), po baltais marškiniais netgi segėdavau juodas liemenėles.
3 pamoka: pamirškite aptemtus džinsus.
Džinsai yra pagrindinis prancūzių drabužis (tik pažvelkite į senas stiliaus ikonos Jane Birkin nuotraukas ir dabartinę Paryžiaus ikoną Jeanne Damas), todėl apie džinsus taip pat jau turiu neblogą supratimą ir net išmokau išsirinkti labiausiai tinkantį jų modelį.
Dabar džinsai yra tapę mano garderobo pagrindu, ir jau nebesuskaičiuoju, kiek jų turiu! Džinsai aukštu liemeniu, tiesaus kirpimo arba šiek tiek platėjantys į apačią kur kas geriau padailina figūrą ir subalansuoja platesnius klubus, negu siaurinti modeliai.
4 pamoka: nevenkite spalvų, bet jų nepadauginkite.
Pirmaisiais metais, kai gyvenau Paryžiuje, taip bijojau dėvėti spalvotus drabužius, jog daugiausia rinkdavausi juodos, baltos ir pilkos spalvos rūbus. Pamažu, kai pradėjau labiau pasitikėti savo stiliaus pojūčiu, mano garderobe atsirado daugiau spalvų.
Supratau, kad geriausias būdas dėvėti spalvotus drabužius, yra tonavimas, todėl vienu metu niekada nedėviu daugiau nei trijų skirtingų atspalvių drabužių.
5 pamoka: nebijokite investuoti į gerą drabužį.
Prancūzės garsėja savo nesenstančia elegancija. Taip yra todėl, kad jos nėra linkusios religingai sekti mados tendencijomis, o renkasi investuoti į daiktus, kurie tarnaus ilgam. Praėjo tie laikai, kai pirkdavau greitosios mados daiktus, kurie atlaikydavo tik kelis skalbimus.
Dabar investuoju į brangesnius, bet ilgaamžiškesnius drabužius. Praėjusį rudenį nusipirkau Isabel Marant švarką, kurį galima lengvai pritaikyti įvairiems sezonams. Puikiai atrodo ir vintažiniai drabužiai, o dėvėtų rūbų parduotuvės gali būti puikus tokių daiktų šaltinis.
