Milda dirba vyriausiąja stiliste vienoje garsiausių internetinių mados įmonių, tačiau dėl darbo sutarties niuansų „Stiliaus DNR“ laidoje įmonės pavadinimo minėti negalėjome. Vis dėlto, ši informacija yra lengvai prieinama internete.

– Mūsų interviu prieš keletą metų esi sakiusi – aš myliu madą ir kartais jos nekenčiu. Kodėl?

– Iš tiesų, nedaug kas ir pasikeitė. Mano santykis su mada, kaip ir su Londonu, visada balansavo ant ribos tarp meilės ir neapykantos. Madą myliu nuo vaikystės, mano viso gyvenimo svajonė buvo būti drabužių dizainere. Vis dėlto, mada yra pakankamai sudėtinga sritis ir čia yra didžiulė konkurencija, tad kartais pradedu savimi abejoti.

– Ar tam, kad pasiektum kažką mados industrijoje, iš tiesų reikia juodai arti, o gal pakanka būti tinkamoje vietoje, tinkamu metu?

– Neturint patirties, pasiekti karjerą vien per pažintis su kitais mados industrijos atstovais, vargu ar pavyks. Jie – ne auklės, kurie laikys už rankos ir padės tavo kelyje. Manau, kad jei nebūčiau dirbusi parduotuvėse, komercinėse srityse, nevystyčiau savo prekės ženklo, nebūčiau ten, kur esu šiandien. Stilisto darbas didžiulėje mados įmonėje yra ganėtinai kėblus, nes aš savo klientų nematau. Su jais sudėtinga susitikti akis į akį, nes klientų ratas driekiasi per visą pasaulį: nuo Izraelio iki Australijos. Tad tam, kad surastum kelią į kliento širdį ir į jo spintą – reikia tam tikros išmonės.

– Pažintys mados pasaulyje išties yra svarbios, tačiau kaip jas užmegzti?

– Įprastai, pažintys užsimezga mados savaičių arba vakarėlių metų, tačiau pačios reikšmingiausios gimsta per nemokamą darbą. Atlikau išties nemažai darbų, už kuriuos man niekas nesumokėjo, bet tai priėmiau kaip mokymosi galimybę. Pati kreipiausi į dizainerius ir prašiau leisti man jiems padėti, pastovėti šalia, kol jie siuva sukneles. Turiu pasakyti, kai kurie mažesni dizaineriai arba mažesnės įmonės tikrai gali sutikti priimti nemokamai praktikai. Ir pati, turėdama savo prekės ženklą, esu sulaukusi prašymų leisti pažiūrėti, kaip aš dirbu. Kaip ir minėjau, geriausios pažintys užsimezga darbo metu, nes tik taip dizaineris gali pamatyti tavo potencialą. Taip ir atsiveria durys į mados pasaulį.

– Studijavai aukštąją madą Paryžiuje. Skamba labai intriguojančiai ir prabangiai – Paryžiaus haute couture pasaulis atrodo tiesiog nepasiekiamas ranka paprastiems žmonėms.

– Įsimylėjau aukštąją madą būtent Paryžiuje ir didysis lūžis įvyko aukštosios mados savaitės pristatymo metu ant podiumo pamačius finalinę vestuvinę suknelę. Pirmoje eilėje sėdėjusios pasaulinio lygio ponios verkė taip, kad net man ašara nuriedėjo. Tuomet ir supratau aukštosios mados svarbą. Skamba kaip klišė, bet grožis ir menas iš tiesų turi didelę įtaką pasauliui.

Negalėjau sau leisti nedirbi, tad studijuodama aukšąją madą Paryžiuje, reguliariai grįždavau į Londoną dirbti 2-3 dienas per savaitę. Keletą mėnesių dirbau visai be laisvadienių, tačiau man teko matyti, kaip siuvinėjamos mados namų „Chanel“ suknelės. Tuo metu Karlas Lagerfeldas dar buvo gyvas, amatų namuose, ant sienų, buvo prikabinta jo eskizų – visa tai matyti buvo didelis įspūdis ir įkvėpimas.

– Ar nekilo minčių pasilikti Paryžiuje?

– Paryžiuje tu visada būsi svečias, o jei dar nekalbi prancūziškai, tai niekada ir neturėsi teisės pasakyti bent menkiausią žodį jų madų namuose. Prancūzijos mados industrija didžiulė, jie labai didžiuojasi savo darbu, bet yra taip susikoncentravę į tai, ką turi, kad pamiršta, jog kartais reikia pažiūrėti į pasaulį plačiau, parodyti kažką naujo.

– Ar lengva patekti į aukštosios mados kolekcijų pristatymus? Esu girdėjusi, kad garsiausi mados namai bilietų į pristatymus niekada neparduoda. Kad galėtum dalyvauti, turi būti pakviestas.

– Man iki šiol keista, kad Lietuvoje vyksta mados pristatymai, į kuriuos parduodami bilietai. Lyg tai būtų teatro pasirodymas ar opera. Smagu, vis dėlto, nes tai publikai prieinamas kultūrinis renginys, bet man su tuo neteko susidurti nei Londone, nei Paryžiuje. Kolekcijų pristatymai yra industrinis renginys, kurio tikslas yra kolekciją parduoti. Bilietai yra skirti mažmeninės prekybos, parduotuvių atstovams, spaudai.

– Dirbi vyriausiąja stiliste ir kuo tai skiriasi nuo įprasto stilisto?

– Mano darbas yra praktiškai tas pats, kaip ir paprasto stilisto, tačiau klientų turiu daugiau. Aš ne tik rengiu ir puošiu klientus, savo kompanijoje prisidedu prie inovacijų, vystau projektus ir turiu žymiai daugiau atsakomybių.

– Būti stilistu Lietuvoje – ne aukso klodai finansine prasme. Ar tau tavo darbas suteikia prabangą negalvoti apie tai, kas bus kitą mėnesį?

– Manau, kad lyginti Lietuvą su Londonu mados klausimu nebūtų teisinga, nes Londonas – viena iš mados sostinių. Be to, dirbu įmonėje, tad man tikrai nereikia sukti galvos dėl klientų, turiu jų virš 200 ir manau, kad tai man leidžia jaustis saugiai. Dirbti stilistu kompanijoje tikrai lengviau nei dirbti savarankiškai, ypač per pandemiją. Sutikite, daug savarankiškai dirbančių stilistų gyvena iš spintos revizijų ir apsipirkimų su klientais gyvai, ką dabar padaryti yra beveik neįmanoma.

– O ar tai yra gerai apmokamas darbas?

– Kaip ir kiekviename darbe, kuriame yra įtraukti pardavimai, kuo daugiau parduosi – tuo daugiau uždirbsi. Manau, kad viskas priklauso nuo asmeninių pastangų ir strategijos. Dažnai paminiu kolegoms, kad šis darbas – tai verslininko darbas. Tu turi galvoti, ką padaryti, kad pasiektum užsibrėžtų tikslų. Ypač pandemijos metu, kai sėdime namuose ir žmonėms tikrai nereikia tų naujų batų poros. Klientams per pandemiją tikrai nesiunčiu suknelių su blizgučiais ar drabužių, kuriuos jie galėtų vilkėti per madų savaitę. Patogumas dabar griežia pirmu smuiku ir kartais klientams siunčiu net gražias namines šlepetes.

– Su kokio kalibro klientams tau tenka dirbti ir ar tiesa, kad turtingiausi žmonės neretai būna kukliausi įvaizdžio prasme?

– Priklauso, iš kokios šalies yra klientas. Važiuojant į Rytų pusę, patys turtingiausi, tas 1 proc. mūsų žmonijos, labai mėgsta rodyti, kad jie turtingi. Tai atsispindi ir jų aprangoje. Važiuojant į Vakarus, kuo turtingesnis žmogus – tuo paprasčiau atrodo. Atsimenu, dirbau „Brunello Cucinelli“ parduotuvėje, ir vienas iš šios kompanijos klientų buvo populiariausios socialinės platformos įkūrėjas, kuris kas sezoną užsakinėdavo po 200 vienetų baltų marškinėlių. Vienas vienetas kainavo virš 300 eurų, o atrodydavo, kad tokius pat gali įsigyti už H&M už 5 eurus. Brangu, bet tuo pačiu tikrai neatrodo prabangu.

– Aptarnavimo srityje tikrai yra nerašyta taisyklė: klientas yra visada teisus. Ar leidi sau pasiginčyti su klientu, jei matai, kad žmogus žūtbūt nori tam tikro drabužio, bet jis jam visai netinka?

– Pritariu šiai taisyklei. Stilisto darbas nėra vien tik rengti klientus tuo, kas tau patinka (o tokių atvejų tikrai matau). Tu turi suprasti kiekvieno kliento dinamiką ir skonį. Turiu klientę, kuri labai mėgsta blizgučius ir rožinę spalvą. Negaliu visiškai pakeisti jos stiliaus, tačiau tam tikru momentu stengiuosi pasiūlyti kitokį, galbūt labiau klasikinį drabužį. Reikia švelniai prieiti prie šitos temos. Jei žmogus nori pirkti drabužį, galiu tik išsakyti savo nuomonę, bet ne prieštarauti. Nėra vienos tiesos ir jei klientas jaučiasi laimingas nešiodamas jam patinkantį, bet gal ne visai tinkantį daiktą, tuomet valio!

– Ar tavo klientas yra kada nors įsigijęs tokį brangų pirkinį, kai net pati už galvos susiėmei?

– Na, jei kokį dramblį parduočiau, galbūt susigriebčiau už galvos. Bet šioje industrijoje dirbu nemažai metų, esu atlikusi praktiką „Ralph & Russo“ mados namuose ir siuvinėjau sukneles, kurių kainos prasideda nuo 100 tūkst. Eurų. Manęs nebestebina tos sumos ir suprantu, kad visada atsiras žmonių, kurie linkę mokėti daug pinigų už vienetinius, daug rankų darbo pareikalavusius drabužius. Tas pats pasakytina ir apie, tarkime, laikrodžius arba juvelyriką. Tu supranti, kodėl 1 karato žiedas kainuoja vienokią sumą, o 10 karatų – jau kitokią.

– Dirbi su liukso klase, o kaip vertini greitąją madą?

– Atsimenu, anksčiau sakydavau, kad nebūtina išleisti daug pinigų, kad gerai atrodytum. Bet laikui bėgant ir suvokiant, kad mada yra viena iš labiausiai aplinką teršiančių industrijų, pradėjau atsakingiau vertinti šį klausimą. Asmeniškai, greitosios mados parduotuvėse apsipirkinėju kuo rečiau, nebent tai būtų force majeure situacija, tarkime, kelionės metu dingtų lagaminas su visais daiktais. Stengiuosi investuoti į kokybę, ne kiekybę. Tai tikrai nereiškia, jog turiu pirkti „Prada“ – šiais laikais yra ir vidutinio kainų segmento prekės ženklų, kurie naudoja tvarias medžiagas ir savo drabužius siuva ne trečiosiose šalyse.

–- Diena iš dienos, metų metus sukiesi mados sukūryje. Ar pati vaikaisi tendencijų?

– Turint asmeninį stilių, visai nebūtina vaikytis tendencijų, kurios už kelių mėnesių nebebus aktualios. Kartais, pasižiūriu į savo kelių metų senumo nuotraukas, ir galvoju – ir kodėl aš dėvėjau tą keistą drabužį? Manau, vertingiausia yra investuoti į klasikinius daiktus.

– O koks drabužis tavo spintoje yra pats vertingiausias?

– Mano pačios kūrybos drabužiai. Galbūt pati jų neapsivilkčiau arba tą daryčiau tik ypatingomis progomis, bet širdyje žinau, kiek darbo ir meilės į juos sudėjau. Nė vienas „Chanel“ ar „Hermes“ man nėra vertingesnis nei mano pačios rankų darbas.